„Kareivio dienoraštis“ – tai ironiška sovietinėje kariuomenėje tarnavusių kareivių pačių pasidarytų prisiminimų albumų, armijoje uždraustų „dembelių“, imitacija. Menininko sudarytas „albumas“ sąmoningai naiviai, „klišai“ ir buitiškai vaizdais ir žodiniais komentarais pasakoja apie jo tarnybą sovietų kariuomenėje 1983–1985 metais. Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, „Oficialiai uždrausto daikto kūrimo pavojai, primestinė draugystė ir netikras patriotizmas, naivi nekaltybė, paprastumas ir brutalaus meno grubumas buvo jo performansas. Bet visi „ingredientai“ buvo sumaišyti taip, kad atskleistų tai, ko tradiciniame albume nesimato.“  Jame atsiskleidžia nepakeliamai sustingęs laikas laukiant demobilizacijos, beprasmiškos pratybos, tuščia ideologinė retorika ir nuolat su žiaurumu besivaržantis komiškumas. Kaip teigia pats autorius, „Norėjau parodyti vaizdus apie žmogaus savijautą laike. Apie tai, kaip atrodo jaunas, dvidešimties metų žmogus, įspraustas į tikrovę, kuri šiaip jau žmogui yra visiškai nenatūrali, nenormali, bet kurioje jis yra ir turi būti. Norėjau pasakyt, kad kuo patirtis skirtingesnė, tuo ji vertingesnė.“  Tai tikrų prisiminimų tikro albumo imitacija. Vieniems ji primena patirtį, kurią tikrieji „dembeliai“ siekė ištrinti, kitiems – nesamą patirtį, kurios geriau neįgyti.

Knygoje galima rasti Agnės Narušytės tekstą, įvelkantį albumą į istorinį ir socio-kultūrinį kontekstą, bei paties menininko Gintaro Zinkevičiaus žodžius, pratęsiančius albume „priklijuotas“ 118 nuotraukų ir jų komentarus.

Knygos leidybą parėmė LR Kultūros ministerija.