„Telekūniai. Kraujuojantys subtitrai postrobotinėms scenoms” (anglų kalba, Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes, Milan: Mousse Publishing, 2024) analizuoja nestabilius ryšius tarp meninės artikuliacijos, meno sistemų ir kultūros darbuotojų vaidmenų Artimosios dabarties automatizacijos, dezinformacijos ir postrobotinės estetikos kontekste.

Keistas „Teletabių” ir „Videodromo” hibridas algoritmų amžiuje, „Telekūniai” siekia daugialypių techno-somatinių tikslų. Knygoje, kurioje kalbama apie vis didėjantį mūsų kūnų susipynimą su episteminiu, kibernetiniu ir kinetiniu medžiagiškumu, rašoma alternatyvi meno istorija, daugiausia dėmesio skiriant Vidurio Rytų Europai, ir pateikiami spekuliatyvūs kultūros kūrėjų portretai automatizacijos ir dezinformacijos dabartyje. Tekstas parašytas bendradarbiaujant su debesų kompiuterijos rašymo asistente, turinčia centrinio personažo sindromą. Tekstą taip pat galima interpretuoti ir kaip akademinį romaną, skirtą per daug kofeino vartojančiai kartai, kuriai būdingas lengvas dėmesio deficito sindromas, ar spekuliatyvų scenarijų (ne)galimam bendradarbiavimui su būsimomis dirbtinio intelekto ar mašininėmis asmenybėmis. Galiausiai, tai taip pat yra bandymas parašyti praktika grįstą baigiamąjį darbą dailės doktorantūros studijoms.