Monografijoje kapitalizmo teorijų, laisvos rinkos ideologijos bei realiai egzistuojančio neoliberalizmo kontekste apmąstoma kultūros politika. Remiantis akademinio, kritinio, propogandinio viešojo kalbėjimo pavyzdžiais, pabrėžiama, jog tam tikras normatyvines nuostatas išreiškiančios politikos reflekcijos formuojasi ne „pačios savaime“, bet priklausomai nuo „visuotinai priimtinų“ nuostatų apie mus supantį pasaulį (doxa) kaitos. Kvestionuojant Lietuvos viešųjų intelektualų, politikų, menininkų, rinkos ekspertų, verslininkų ir kt. pasisakymus, čia parodoma, kokiais būdais populiari laisvos rinkos idėja realiai egzistuojančio neoliberalizmo praktikoje paradoksaliai virsta „valstybės plėtimu“. Šį neoliberalizmo paradoksą diskurso erdvėje, be kitų dalykų, pateisina ir viena iš įprastų šiandienos kultūrinių nuostatų – viešojoje politikoje įsigalėjusi kūrybiškumo retorika, kuri studijoje aptariama kritiškai vertinant kūrybines industrijas, taip pat „plačiosios“ kultūros ir kūrybos sampratos implikacijas kultūros politikai.