Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys. Sena ir patikimai veikianti bažnytinės cenzūros formulė nihil obstat atspindi ir socializmo doktrinos fotografijoje diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos apibrėžtų dogmų, jeigu tavo idėjos yra politiškai sąmoningos ir sutampa su partijos tikslais, jeigu tavo veiksmai adekvatūs socialistinei gyvensenai ir padeda partijai įgyvendinti savo planus. Sovietinė fotografija turėjo ne pasyviai reprodukuoti esamą realybę, o sukurti simbolinių verčių tikrovę – mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema.