Šį ketvirtadienį LITEXPO bus iškilmingai atidaryta tarptautinė Vilniaus knygų mugė, truksianti keturias dienas. Mugės tema – „700 eilučių laisvei“, o ryškiai mėlyna ir geltona spalvos šiais metais siunčia palaikymo žinią Ukrainai, jos kūrėjams bei skaitytojams. „Kultūra kare taip pat yra ginklas, kova šių dienų kare vyksta daugybėje frontų“, – sako Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta.
Ketvirtadienį Ukrianos ambasadorius Lietuvoje Vilniaus knygų mugėje atidarys Ukrainos stendą, kurį kartu su Lietuvos kultūros institutu įrengė Ukrainos knygų institutas. Šiame stende mugės lankytojai galės susipažinti su ukrainiečių kūrėjų knygomis ir pačiais autoriais, – iš Ukrainos į mugę atvyksta daugiau nei 60 svečių – rašytojų, poetų, iliustruotojų, žurnalistų, kino režisierių, diplomatų, politikų.
Vasario 24-ąją vyks karo metinėms paminėti skirtas menininko Eugene Arlovo kino perfomansas „Strička“. Jame bus galima išgirsti ir išvysti nuo karo bėgančių ukrainiečių liudijimus.
Prieš Vilniaus knygų mugę su Ukrainos ambasadoriumi Lietuvoje kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Į lietuvių kalbą pokalbį išvertė Augustė Gittins.
Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje dar niekada nebuvo tiek ukrainiečių, – knygų mugė tampa tarsi nedidele Ukrainos kultūros sala Vilniuje. Kokią žinią ji siunčia jūsų tautiečiams, o ir pasauliui?
Visi praėjusieji metai pažymėti agresijos ženklu, per Vilniaus knygų mugę kaip tik minėsime lygiai metus nuo tos dienos, kai agresija prasidėjo. Kultūros renginiai, kurie vyks Vilniuje, siunčia aiškią žinutę Europai, pasauliui, Rusijai ir jos žmonėms – kalbėsime apie tai, kaip mes matome šį karą, jo priežastis, jo pabaigą ir tai, kas nutiks toliau. Esame be galo dėkingi Lietuvai, kuri tokiu sunkiu metu suteikia erdvę Ukrainos kūrėjams. Lietuva apskritai Europoje ukrainiečiams yra tarsi didelė sala. Lietuviai mums artimi, esame susaistyti istoriniais ryšiais, gal todėl gerai suprantame, kas ir kodėl vyksta. Lietuvos parama Ukrainai visose srityse šiuo sunkiu laiku mums yra be galo svarbi.
Nuo karo į Lietuvą pabėgo daugiau nei septyniasdešimt tūkstančių ukrainiečių. Vilniuje sutikti mylimus autorius, dalyvauti renginiuose, kalbėtis ir diskutuoti ukrainiečių kalba jiems yra labai svarbu.
Kalba yra nepaprastai svarbi mūsų identiteto dalis. Karas, greičiausiai, pakeitė požiūrį ir į kalbą. Pastebime, kad nemažai ukrainiečių nebenori vartoti rusų kalbos, kuri buvo tarsi labai natūrali bendravimo priemonė Ukrainoje. Ar pastebite, kad ukrainiečių kalba per šiuos metus sustiprėjo?
Kalba yra šalies kodas, ji apibrėžia šalies identitetą. Globaliame pasaulyje žmones gali vienyti daug kas – technologijos, ekonomika, mokslas. Tačiau valstybę apibūdina ne tik tautos istorija, bet ir bendra kalba, kuria dalinasi jos piliečiai. Ukrainiečių kalbą gaiviname visais įmanomais būdais, juk kaip ir Lietuva, turime sudėtingą, ilgą istoriją, kurioje buvome priversti žengti atgal, ne vieną kovos su Rusijos imperializmu etapą. Jei žiūrėsime istoriškai, vienas iš Rusijos taikinių ir yra šalies kalba bei kultūra. Į mūsų kultūros vertybes, į mūsų kalbą buvo taikomasi jau keletą amžių. Šis karas ir prasidėjo dėl to, kad jiems niekaip nepavyko palaužti ukrainiečių dvasios, tradicijų ir kalbos.
Pastaraisiais metais ukrainiečiai mėgina ieškoti kuo daugiau istoriškai juos, kaip tautą, jungiančių taškų. Karas tęsiasi ne metus, mes atlaikėme represiją ir įtampą 2014-aisiais. Dabar jie mėgina iš naujo mus palaužti, tik daro tai dar brutaliau ir žvėriškiau. Jie nė nebando slėpti – Rusija nori, kad Ukrainos tauta išnyktų. Mes kalbame ne vien apie teritoriją, kurios jiems reikia, kalbame apie Ukrainos tautos, kultūros, kalbos ir tradicijų genocidą.
Siaubinga žiūrėti į vaizdus, kuriuose užfiksuotos deginamos knygos, išniekintos bibliotekos, iš muziejų išvežamos kultūros vertybės…
Tai tęsiasi jau ne vienerius metus teritorijose, kurias kontroliavo Rusija, tik šie jų veiksmai niekada nesulaukė tarptautinio dėmesio. Požiūris į Rusiją, prieš jai įsiveržiant į Ukrainą praėjusių metų vasarį, buvo visiškai kitoks. Didžiosios valstybės joje matė partnerę. Gal kiek sudėtingo charakterio, tačiau partnerę. Dabar situacija, rodos, pasikeitė, Europa jau supranta, kad Rusija kelia grėsmę. Užtenka pažiūrėti, kaip dabar atrodo Rusijos okupuotos Sakartvelo teritorijos? Tai – ideologinė ir kultūrinė dykuma viduryje Europos. Mes nenorime, kad šitaip nutiktų ir mūsų žemėje. Ir tai, kas jau yra sugriauta, tikrai bus atstatyta.
Mes girdime apie fronte kariaujančius rašytojus, poetus, menininkus, nemažai kūrėjų pasitraukė iš Ukrainos, kad galėtų kurti ir kovoti savo karą. Juk žodis – taip pat stiprus ginklas?
Karas turi daug frontų – karinį, kultūrinį, ekonominį, diplomatinį, technologinį. Visi jie yra vienodai svarbūs. Tie, kas jaučia esantys stiprūs imti ginklą į rankas ir kariauti, tą ir daro. Turiu daug diplomatinę karjerą metusių ir į karą išėjusių draugų diplomatų. Ukrainoje rikiuojasi eilės savanorių – vyrų ir moterų – norinčių eiti ginti savo tėvynės. Dainininkai, aktoriai, rašytojai – daugelis išėjo kariauti. Tačiau tie, kurie toliau kuria ir kalba apie karą, taip pat atlieka tarnybą. Jie kelia klausimus, pateikia juos kitoms šalims – kaip elgtis, ką daryti, kas bus toliau? Kultūra yra vienas iš ginklų kovojant su represija. Turime suprasti: jei Rusija valstybių į savo pusę nepalenkia savo propaganda ir naikindama kultūrą, ji griebiasi ginklų. Turime kovoti visais frontais, – kitaip ji sunaikins viską, kas jai nepaklus. Mes, Europoje, nekariavome pusę šimtmečio, o rusai nejuda į priekį – vis svajoja apie imperiją ir galią, nori savo pasaulio viziją primesti kitiems, perrašyti savo ir pasaulio istoriją. Tuos, kurie nepaklūsta, jie bando klupdyti ant kelių, štai kodėl įsibrovę į kitas teritorijas, jie degina knygas ir uždraudžia kalbą. Turi arba jiems paklusti, arba neegzistuoti.
Karas ir kultūra, rodos, yra sunkiai derinami dalykai, nors ir esama teigiančių, kad kultūros ir politikos nereikėtų painioti. Juk kultūra blogose rankose taip pat gali tapti tamsos jėga?
Reikia suprasti, kad karas nėra tik ginklai, kad Rusija turi didžiulę propagandos mašiną, kuri veikia per literatūrą ir meną. Jie mėgina kurti kultūrinį Rusijos mitą, kurį turime toleruoti, o gal netgi jo bijoti. Kai jų paklausia, kodėl yra tokie žiaurūs, kodėl bombarduoja civilių namus ir infrastruktūrą, jie atsako paprastai: mums nerūpi žmonės, norime, kad jie bijotų. Jie nori sunaikinti mūsų ateitį, mūsų siekius, jie nori, kad grįžtume į praeitį, bijotume ir paklustume. Tai metai, per kuriuos Europa turi suprasti, kokiu sunkiu laiku gyvename, kad laikas sudėlioti teisingai prioritetus, kitaip sugrįš baimės kupini viduramžiai. Reikia galvoti ne tik apie valstybės sienų apsaugą, bet ir apie tai, kaip išsaugoti savas ideologijas. Mes, ukrainiečiai, esame pirmame fronte, tačiau ir Europa turi sustoti, paieškoti atsakymų į svarbius istorinius klausimus – kas mes esame? Karas mus privertė giliau pažvelgti į savo šaknis, savąjį identitetą. Esame tikri, kad savo patirtimi, savo žiniomis galėsime padėti Europai formuoti naują gerovę.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje didelis dėmesys bus skiriamas Ukrainos kūrėjams, Ukrainos literatūrai. Ar šiandien Ukrainos kūrėjai dar rašo apie meilę, ar tik – apie karą?
Kai kariauji brutaliame kare, kai gini savo šalį ir teritorijas, dalykai, apie kuriuos niekas nekalbėjo dešimtmečiais, lenda į paviršių. Autoriai, besikaunantys karo ar literatūros fronte, galvoja apie tai, kas žmogui svarbiausia – gyvybę ir mirtį. O kartu ir – meilę, paramą, gerumą, drąsą, herojus, taiką. Dabar ji mums – ne tik žodis, suprantame apie ją daugiau. Europa buvo
naiviai patikėjusi, kad demokratija laimėjo, kad visos nesantaikos liko istorijos vadovėlių ir romanų puslapiuose. Šiandien yra laikas, kai ukrainiečių, lietuvių, lenkų balsas gali būti išgirstas Europoje. Ir literatūra čia stipriai veikia, siunčia žinią. Kai karas baigsis, mums vis tiek reikės gyventi su tuo, kitu, Rusijos, pasauliu, kuris niekur nedings. Informaciniame kare mes su jais tikrai susidursime, europiečiai turi tai suprasti.
Ar galėtumėte įvardinti, koks yra šiuolaikinis ukrainiečių literatūros balsas?
Tai balsas, kalbantis apie taiką, meilę, drąsą, šeimą. Taip pat – apie ateitį. Dabar labiau nei bet kada mes svarstome, kas esame, kaip reiškiame savo identitetą per kalbą, kultūrą ir kada tai darome. Manau, išgyvename ukrainiečių kultūros renesansą, nes žvelgiame ne tik į praeitį, bet ir vieningos tautos ateities perspektyvą. Prieš karą Rytų Ukrainos žmonės metų metus buvo maitinami Rusijos propaganda, savo įsiveržimą į mūsų šalį jie teisina tuo, kad Ukraina susiskaldžiusi, išsiskyrusi ir lengvai padalijama. Tai – nėra tiesa, dabar Ukraina yra vieninga labiau nei bet kada, taip pat ir kultūriškai. Toks yra mūsų kelias į sėkmę.
Yra daugybė Ukrainos literatų, kurie vietoj rašiklio ar kompiuterio šiandien laiko ginklą. Tos patirtys niekur nedings, ar gali būti, kad jų kūriniai apskritai pakeis pasaulio literatūrą, kaip kad Ukrainos pergalė neabejotinai pakeis patį pasaulį?
Literatūra gali padėti žmonėms išgyventi jų patirtas traumas, neabejoju. Vieni aprašo savo patirtis, išsipasakoja, kiti skaito ir susitapatina. Dalijimasis patirtimis gydo ir vienija, kai autorių skaitytojams perduodamos žinutės, vizijos ima rezonuoti su skaitytojo išgyvenimais.
Tai padeda paleisti nerimą, baimes, piešia šviesias ateities vizijas, atneša viltį, kad galų gale karas pasibaigs, Ukraina nugalės, ukrainiečiai savo tautą sukurs iš naujo, o jos pagrindu taps teisingumas ir laisvė.
Yra toks posakis: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli“. Tačiau per karą iš ukrainiečių gavome be galo daug kūrybos ir įkvėpimo.
Tikrai stipru, kad laikydami rankose ginklus, mūsų poetai dar sugeba kurti. Kultūrinis pasipriešinimas – be galo reikalingas, nes tik taip galėsime išsaugoti savo kalbą, savo kultūrą. Rusų propaganda nepaliauja skleisti žinios apie didžiąją Rusijos kultūrą, tačiau man tai kelia vieną svarbiausių klausimų, kuris iškilo, kai prasidėjo karas. Kas yra rusai? Užaugau 80-aisiais, 90-aisiais, sovietmečiu – su rusais buvome draugai, supratome, kad jų pažiūros yra imperialistinės, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad jie kažkada įsiverš su tokia brutalia jėga. Negaliu suprasti, kas jie? Medžiojantys žvėrys, kvėpuojantys kitų baimėmis ir siekiantys išlaisvinti savo žiaurumą? Kaip su tokiais gyventi ateityje? Negalime pamiršti, kas jie yra, kai baigsis karas. Nes kai ginklai bus nuleisti, informacinis karas niekur nedings, o Rusijos propagandos mašina veiks pilnu pajėgumu, kad tik ištaisytų savąjį įvaizdį.
Kokios temos ukrainiečių literatūroje jus labiausiai domina? Ar jūsų mėgstami rašytojai atvyks į Vilniaus knygų mugę?
Gaila, kad skaitymui dabar beveik neturiu laiko. Esu perskaitęs daug ukrainiečių autorių klasikos kūrinių, bet man labiausiai patinka misticizmas, apmąstymai apie žmogaus būtį, jo dvasią, pasirinkimus, tobulėjimą. Kai buvau dar studentas, mane labai žavėjo Jurijaus Andriukovičiaus kūryba, laikau jį moderniosios ukrainiečių literatūros šviesuliu. Be abejo – Oksana Zabužko, kuri atvyksta į knygų mugę, Serhijus Žadanas. Tikiuosi per mugę surinkti krūvelę knygų ir rasiu laiko jas perskaityti, – man tai suteikia energijos. Bet žinau ir tai, kad karo metinių minėjimai taip pat pareikalaus daug energijos ir laiko.
Dabar mums visiems svarbiausia gyventi dabartyje. Negali grįžti atgal, negali per daug galvoti apie ateitį, nes joje yra per daug klaustukų. Šis karas kiekvieną ukrainietį privertė pajausti, suvokti dabarties akimirką, nes tik iš jos gali semtis jėgų kovoti, atsilaikyti prieš priespaudą. Tada ir laikas praranda tėkmę, – turi išgyventi šiandien ir pasiruošti rytojui. Tai mus daro stipriais.
