Interviu parengė Agnė Sadauskaitė

Kaip dažnai „važiuojate į miestą“, nors gyvenate mieste? Kokia gatve einate lėtai apžiūrinėdami aplinką, o kokiose pagreitinate žingsnį? Kodėl viename skvere niekada neprisėdate, bet šalia esančiame parke net turite mėgstamiausią suoliuką? Šiais metais į lietuvių kalbą išversta ir leidyklos LAPAS išleista urbanisto Jan Gehl knyga „Miestai žmonėms“ gvildena ne vieną panašų klausimą apie mūsų gyvenamąją erdvę. Autorius svarsto apie žmonėms tarnaujantį miestą, patiriamą pasitelkiant visus penkis pojūčius, kuriame keliaujama pėsčiomis arba dviračiu – iš esmės apie aplinką, kurios centre visada yra žmogus.

Pirmąkart knygą išleidus 2010 metais, tai buvo vis dar drąsus ir intriguojantis konceptas. O kaip yra dabar? To šiame interviu klausiau architektės, vienos iš „Do architects“ įkūrėjų Gilmos Teodoros Gylytės, parašiusios įžangą lietuviškam šios knygos leidimui. Gilma pasidalino ne tik įžvalgomis apie knygą ir miestus, bet ir pavyzdžiais iš asmeninių projektų. Neabejoju, kad knyga „Miestai žmonėms“ paskatins naujai patyrinėti savo miesto erdves, o šis interviu – atlikti bent vieną urbanistinį maišto aktą. 

Agnė: Pirmąkart „Miestai žmonėms“ pasirodė prieš trylika metų. Kuo ši knyga aktuali dabar? Kuo ji gali būti svarbi Lietuvos miestiečiams ir galvojantiems apie miestus? 

Teodora Gilma: Pati pirma Gehl’io knyga, apvertusi urbanistikos pasaulį, pasirodė prieš 51 metus Kopenhagoje. Joje  jis iškėlė, atrodytų, savaime suprantamą, bet iš tikro radikalų klausimą – ar miestai tarnauja žmonėms, tuo sukeldamas sensacingų reakcijų.

Rašydama knygos prologą, negalėjau atsistebėti, kiek daug paralelių tarp šiandien Lietuvoje vykstančių miestų pokyčių ir jau įvykusių Kopenhagoje prieš beveik pusšimtį metų. Knyga „Miestai žmonėms“ išleista 36 kalbom, ji tarsi miesto vadovėlis, paaiškinantis, kas ir kodėl mieste mus veikia, kaip man, žmogui gyvenančiam mieste, daro įtaką, atrodytų, mažiausi sprendimai arba jų nebuvimas.

Labai džiaugiuosi, kad leidykla LAPAS išleido šią knygą lietuviškai – man atrodo, tai, kas pasiekiama sava kalba, tampa dar labiau sava ir artima, tikiuosi, ir autoriaus idėjos. Visgi mūsų miestuose pokyčiai ne visada sutinkami pozityviai, nes jie dažniausiai lemia, kad ir tavo gyvenimas pasikeis. Su leidėjais diskutavome, jog šios knygos reikia, būtina šnekėti apie pokyčius mieste, jų svarbą, kiekvieno mūsų atsakomybę už gyvenamąją aplinką, o darant tai lietuviškai, tema dar labiau priartėja. Apie atsakomybę rašiau ir įžangoje, teigdama, jog sovietmečiu buvo trinama bendruomenės ir asmeninė atsakomybė, laukiama valdančiųjų ar tiesiog kitų įsikišimo bei sprendimo priėmimo už mus. Esu tikra, kad mums miestietiškumo kodą ir miestietiškąją atmintį ištrynė sovietmetis. Iki galo nesuvokiame sovietmečiu atliktos erdvinės propagandos poveikio.

Agnė: Įdomus ir lingvistinis aspektas – ar turime platų architektūrinį žodyną? Ar paprasta kalbėti apie architektūrą lietuvių kalba?

Gilma Teodora: Turime, nes Lietuvoje yra istorinių miestų, miestietiška kultūra labai sena, tačiau daugeliu atvejų tiesiog pamiršta, ištrinta. Sakyčiau galbūt nėra visų atitikmenų naujam, XX–XXI amžiaus urbanistiniam žodynui, tačiau tipologiniam, miestieškajam turime labai gražių, tik primirštų.

Tarkim, kuo skiriasi gatvė ir kelias? Dažnai gatve vadiname kelią ir atvirkščiai – juos painiojame, nors kelias skirtas tik transportui, o gatvė yra pilnaverčio miesto gyvenimo dalis, ji turi namų perimetrą, kuriam būdingi  mainai tarp žmonių, čia vyksta įvairūs judėjimai – dviračių, pėsčiųjų, vežimėlių, viešojo transporto. Kelio greitis yra spartus, o gatvės turi būti lėtas, žmogiškas.

Štai Ukmergės gatvė Vilniuje iš esmės yra kelias, o Pylimo, Trakų yra tikros miesto gatvės. Kiek yra nuostabių, dabar retai naudojamų gatvių tipologijų, pavyzdžiui, skersgatvis, akligatvis, alėja, pasažas. Jie suteikia šarmo, charakterio, net paslapties – vaizduotė pradeda transliuoti britiškus Šerloko Holmso akligatvius. Prisiminkime istorijos ištrintą Juozapo Montvilos skersgatvį Vilniuje, visai šalia Rinktinės gatvės ir Piromonto kolonijos! Jan Gehl ir kiti urbanistai teigia, jog dabar grįžtame prie to, kaip gyvenome anksčiau – mažų bendruomenių, kompaktiško miesto, tik jau su šių laikų patogumais ir išmintimi. 

Agnė: Užsiminėte apie gatvę. Gehl savo knygoje jai taip pat skiria daug dėmesio. Autorius, kaip ir amerikiečių aktyvistė Jane Jacobs, pastebėjo, jog miestai vystomi kaip pavienių pastatų samplaika (intravertiški pastatai), ne itin atsižvelgiama į miestą kaip visumą. Tai atneša ir kitą problemą  – susikoncentruojama į „wow“ įspūdžio pastatų projektavimą, o aplink pavienius pastatus esanti erdvė dažnai paliekama be šeimininko – gatvė tampa infrastruktūros, transporto pralaidumo dalimi, mažiau erdvės (tiek fizinės, tiek emocinės) paliekant pėstiesiems ir verslams. Kaip turėtų funkcionuoti gatvė, kad aplinka būtų kuo palankesnė žmogui? Kada gatvė tampa gatve?

Gilma Teodora: Galiu atsakyti į šį klausimą pasitelkdama savo ofiso rengtą daugiašalį Naugarduko gatvės projektą. Sakau daugiašalį, nes jį urbanistiškai suprogramavome sukoncentruodami visus pokyčius ir įvairius jų šeimininkus į vieną Naugarduko gatvės atkarpą.

Taigi, veikėjai buvome mes – architektai, mūsų ilgalaikis klientas – „Vinted“, „Vilbra“ ir „Uptown“ projektas, Vilniaus miesto savivaldybė ir Naujamiesčio kiemo turgus, kuris virto Naugarduko gatvės turgumi. Svarbu suprasti, kad mes tiesiog galėjome turėti „Vinted“ interjerą, o „Uptown“ projektas galėjo būti tik geras biuro projektas, ir tik sujungę viską į vieną gavome gyvybingą gatvę! Tai noriu pabrėžti, nes mes, architektai, kartais užsisukame tik savo projektuojamame sklype ir neįdedam to extra mile, kad „užkurtumėme“ vietą! Ir tai gali daryti ne tik architektas, bet kuris žmogus gali tapti vizionieriumi pamatydamas vietos potencialą ir koncentruotomis pastangomis ją atrakindamas.

Taigi, grįžtu prie Naugarduko gatvės. „Vinted“ yra mūsų ilgalaikis ir labai branginamas klientas, kuris ieškojo galimybių įsikurti Naujamiestyje. Mes jam padėjome rinkdamiesi galimas vietas pagal žmogiškas ir miestietiškas vertybes. Pirminis pastato projektas buvo tikrai kokybiškas, tačiau aplink jį buvo suformuotas parkingas – dabar net neįmanoma įsivaizduoti jo toje vietoje. Kartu su vystytoju nusprendėme panaikinti parkingą, pirmą aukštą padaryti skaidrų ir paversti tai vieša zona su terasomis ir apželdinimu.

Panašią idėją pateikėme ir savivaldybei, pasiūlydami mažą pilotinę gatvės pertvarkymo versiją. Miestas investavo į atkarpą – apželdino kitą gatvės pusę, suformavo miesto kiemelius vietoj parkingo vietų, o vėliau pakvietėme Naujamiesčio kiemo turgų, kad jis taptų Naugarduko gatvės turgumi. Tokie turgūs natūraliai veikia kituose Europos miestuose, sekmadieniais keturioms valandoms uždaryta gatvės atkarpa pratina žmogų naudotis gatve kaip viešąja erdve, jaukina kaimynystę, žmonės ima atpažinti vieni kitus. Tai gražus pavyzdys, kuomet pavyko sujungti investuotoją, bendruomenę ir miestą. Ši gatvės dalis labai pasiteisino ir karantino metu, nes Naujamiestyje trūkstant parkų, erdvė pradėjo veikti kaip pasivaikščiojimų, žalioji zona. 

Dažnai lankausi Naugarduko gatvės turguje ir laukdama prie šviesoforo girdžiu visai nepažįstamus žmones diskutuojant apie burokus ar burgerius – jie turi bendrų interesų. Tai  pakeitė ir kaimynystę, nes žmonės pradeda pažinti vienas kitą, jaučiasi saugiau, leidžia kartu laiką – tai ir yra gatvės gyvenimas. 

Agnė: Labai įdomu klausyti, kiek bendrų pastangų reikia įdėti norint atgaivinti gatvę. Atrodo, kad gatvių grąžinimas žmonėms jas iškart atgaivina, ką rodo Tavo pateikti pavyzdžiai, taip pat Savičiaus ar Islandijos gatvės. Anksčiau praeidama Stiklių gatve dažnai „bučiuodavau“ pastatų sienas ir ne tik dėl namo grožio, bet ir dėl to, kad siauroje gatvelėje neišsitekdavo didelis džipas. Tokiais momentais tikrai atrodydavo, kad miestas nėra draugiškas pėstiesiems. 

Gilma Teodora: Pritariu, kad gali taip atrodyti. Stiklių kvartale projektavome Senatorių pasažą. Ši gatvės atkarpa buvo ne itin gyva – sienos visiškai aklinos, jokių vitrinų. Užsakovas prašė tik perdažyti patalpas, bet tyrinėdami projektą supratome, kad galime padaryti daugiau. Buvo keista, kad pastatas turi labai mažus langus ir jokio ryšio su gatve.

Pasirodo, anksčiau čia buvo žydų krautuvės su didelėmis plačiomis vitrinomis. Man atrodo, kad sovietmečiu langų lygis buvo tikslingai pakeliamas į 1,5 m aukštį, žmonės, stovintys gatvėje ir viduje, yra skirtingame lygyje, jie vienas kito nemato, pirmas aukštas tampa uždaras ir tokiu būdu sukuriamos nebendruomeniškos miesto erdvės. Radome 27 tokias užmūrytas angas. Projekte nuleidome visą pirmą aukštą maždaug 1,2 metro ir vien dėl to pasažas tapo srautiniu. Visa tai yra mūsų ištrinta atmintis, tai atima bendruomeniškumą, miestietiškumą. O juk XIX a. VIlniuje buvo 49 kavinės!  

Agnė: Visgi miestietiška linija grįžta – visai neseniai nuvilnijo žinia apie Kauno tarpukario architektūros įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Gilma Teodora: Absoliučiai nuostabu! Tai plečia paveldo ir mūsų, kaip kultūros dalies, suvokimą, yra įvardijama, kad tai universaliai reikšminga ir vertinga. Tarpukario modernizmas – mūsų, ne sovietmečio identiteto dalis, kartu su miestietiška linija.

Skatinu žmones eiti dirbti į paveldosaugos sritį, nes tai labai vertinga. Džiaugiuosi verdančiomis diskusijos (o jų vis daugėja), pavyzdžiui, dėl vertingiausio sluoksnio. Dabar nusistovėjusi nuomonė, kad vertingiausias – seniausias sluoksnis. Mano supratimu, jis svarbus, bet visgi svarbiausia yra visas sluoksnynas. Jis pateikia visą istorijos plotmę; neturime, tarkime, tik gotikinės plytos, turime ir baroko mūrą, tuomet – įskeltą klasicizmo struktūrą, ant jos – grubiai nuzulintą vėdinimo šachtą iš sovietmečio, kuri po to gražiai „euroremontinta“. Tokiu būdu galima skaityti miesto, kvartalo, žmonių istoriją. Sluoksnynas yra labai vertingas.

Agnė: Labai graži mintis apie sluoksnyną. Vienu metu buvo gana populiaru interjeruose atverti tik plytų mūrą, taip iš esmės negrąžinamai sunaikinant visas kitas sudedamąsias dalis. Įdomu, kiek pasakojimų praradome. Tačiau dideli miestuose plytintys plotai tokios istorijos neturi – Lietuvoje gausu sovietmečiu statytų rajonų. Knygos įžangoje palietei ir šią temą, minėdama, kad didelė dalis miesto mikrorajonų buvo vystoma atsižvelgiant į modernizmo architektūros principus, tik juos perdirbant į „sovietinę erdvinę ideologiją“. Kokią matai šių rajonų ateitį ar įmanomus pertvarkymo būdus? Kaip į „miegamuosius“ rajonus grąžinti miesto gyvenimą?

Gilma Teodora: Išskirčiau du dalykus. Vienas yra teisinis, kuris trukdo didelei pertvarkai dėl daugybės savininkų. Kita vertus, tai ir prioritetų dalykas, visos renovacijos galėtų būti orientuotos ne tik į namų apšildymą, bet ir į bendruomenes, miestietišką kaimynystę.

Esu dariusi kelias improvizacijas, kuomet ant paprasto nerenovuoto daugiabučio „prilipdžiau“ pirmą aukštą, terasas, kiemelius,,, kokius galime matyti Woody Alleno filmuose arba „Draugų“ seriale. Tai yra didelis pokytis netgi be fasado renovacijos. Pirmi aukštai dažniausiai kvartalą padaro savą, tad, manau, ir daugiabučių rajonams tai būtų išsigelbėjimas, paverčiantis juos jaukia gyvenamąja aplinka. 

Agnė: Akivaizdu, kad sovietinis paveldas yra Tavo interesų akiratyje. Esi su minėto laikotarpio palikimu dirbančios iniciatyvos „REBUILD the WONDERFUL“ įkūrėja. 

Gilma Teodora: Tai iniciatyva, skirta būtinoms sovietinio palikimo transformacijoms išjudinti. Šiuo karo metu jau dirbame su penkiomis labiausiai paplitusių sovietinių tipinių mokyklų transformacijomis Ukrainoje. Jos taps pavyzdinėmis Ukrainos švietimo reformoje. Subūrėme architektų komandą iš Estijos, Lietuvos ir Vengrijos, šį mėnesį pristatysime pirmą projekto etapą Ukrainos vicepremjerui.

Agnė: Gehl knygoje kalbama, kaip sukurti sveikus, saugius, tvarius ir gyvus miestus. Kaip Tau atrodo, kurie Lietuvos miestai/kvartalai atitinka Gehl iškeltus humaniško miesto kriterijus? 

Gilma Teodora: Labai svarbu ir naudinga, kad Gehl įvardijo kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar mieste žmonėms gera gyventi. Vis dar pastebiu, kad dažniausiai tokios vietos susiejamos su laisvalaikio zonomis, o ne darbine ar gyvenamąja aplinka –  šios dažnai nekvestionuojamos. Laiko segmentacija nyksta, nėra gyvenimo „tik po darbo“, nes gyvenimas tęstinis, nesvarbu, ar esi darbe, eini gatve, važiuoji troleibusu – tai yra tavo gyvenimas. Kuo daugiau erdvių, kuriomis džiaugiesi, tuo gyvenimas tampa geresnis. Ypač jei prioritetas teikiamas prigimtiniams ir tęstiniams dalykams, tuomet miestuose mažėja pirmenybės energetiniam efektyvumui ir kiekybei.

Šiame kontekste galvoju apie Juozapą Montvilą ir jo statytas kolonijas. Jos iki dabar nepasenusios – nei namai, nei kaimynystė, nei gatvelės, yra žalumos, žmonės vieni kitus pažįsta, nes mastelis ne per didelis. Ir kas yra komplekso prioritetas? Tikrai ne energetinis efektyvumas, o žmogiško kriterijaus atsiskleidimas, bendruomenės svarba. Žaviuosi šiuo pavyzdžiu ir nežinau, ar yra geresnis vystytojas nei Montvila. Naujų projektų nenoriu išskirti, manau, laikas parodys. Užsakovams sakau, kad jeigu norite būti sėkmingi, turite projektuoti žmonėms, nes žmogus traukia žmogų, o dalykai, daromi dėl efektyvumo, to dažniausiai negeba.

Agnė: Neseniai skaitytoje knygoje (Carmen Maria Machando „In the Dream House“) autorė klausė, kas gali teigti, jog name yra vienas, du ar daugiau miegamųjų, kai miegamuoju išties gali tapti bet kuri patalpa, tereikia, jog tame kambaryje miegotum. Šalia to priduria, jog tik gyventojas suteikia kambariui prasmę, ir jo veiksmai yra viršesni už bet kokio architekto intencijas. Ši mintis įgarsina tai, ką pati galvoju –  dažnai dalykai, ypač viešose erdvėse, miesto planavimo politikoje, atrodo nuspręsti ir apspręsti už gyventojus, kartais (beveik) nepajudinami, tačiau iš tiesų kiekvienas galime keisti ir formuoti savo aplinką, net jei tai atrodytų kaip maišto aktas. Kaip pradėti humanizuoti savo aplinką, kurti erdves, kurios kviečia bendrauti? 

Gilma Teodora: Aš labai maištavau gyvendama Trakų gatvėje – pasodindavau vijoklį, o jį vis išraudavo (juokiasi). Pirma kaimynė, po to kiemsargis. Galų gale ėjau pas kiekvieną kaimyną kalbėtis dėl augalo. Dabar jis auga jau daug metų, kiemas tapo žalesnis, jaukesnis ir ganėtinai pakeitė vaizdą. Tame kieme vieną rytą pastebėjau žmones, tarp mašinų pasistačiusius kėdžių, vazonų,  atsinešusius kavos, indų. Nuėjusi su jais pasišnekučiuoti, sužinojau, kad tai olandai. Jiems gatvės gyvenimas yra įprastas – gatvėje parkuojami dviračiai, meistraujama, sėdi prosenelės, žaidžia vaikai. Gatvė integruojama kaip sava dalis, jie yra jos šeimininkai. Tokie pavyzdžiai gali atrodyti maži ir smulkūs, netgi naivūs ir vaikiški, bet yra svarbūs. 

Agnė: Ar matei savo aplinkoje panašių pilietinio urbanizmo pavyzdžių?

Gilma Teodora: Taip, tikrai daug. Aišku, toks pilietinis urbanizmas gali būti ir neigiamas, kai stipriai nugenėjami šviesą užstojantys medžiai ar nukertami vijokliai, nes vis dar tikima, kad jais ropoja pelės. Žvelgdama iš pozityviosios pusės, matau vis dažniau ant šaligatvio išnešamas prekes, paliktas atvertas duris, miesto erdvėse daugėja skaitančių knygas, važiuojančių dviračiais, daugėja piknikų, kas rodo, jog miestiečiai nori būti mieste ir savaitgalį – Vilnius prieš kokius aštuonerius metus laisvadieniais būdavo visiškai tuščias. Knyga „Miestai žmonėms“  šiuo atžvilgiu irgi svarbi, ji paaiškina, kodėl ir kas vyksta miestuose, skatina miestiečių sąmoningumą.

Agnė: Tad koks svarbiausias klausimas būtų pradedančiojo/-iosios miesto humanisto/-ės atmintinėje? 

Gilma Teodora: Svarbu klausti: „O ką galiu padaryti aš, kad man ir kitiems būtų dar smagiau gyventi savam mieste?“, o ne laukti, kol ateis valdžia ar namo pirmininkas. Gražu, sveika ir daug laimės suteikia, kai esi atsakingas už save, savo aplinką, o tavo darbas didėja, gražėja, tau pačiam džiugu. 

Agnė: Kur Vilniuje geriausiai jautiesi? Kaip judi mieste?

Gilma Teodora: Senamiestyje, Naujamiestyje, iš esmės ten, kur būta žmogaus. Vilniuje keliauju įvairiais būdais –  pėsčiomis, dviračiu, troleibusu arba taksi. Paskutiniuoju metu pamėgau šiuos būdus kombinuoti – kaip skirtingas aprangas. Tai suteikia gyvenimui įvairovės. Yra besiskundžiančių, kad keliaudami troleibusu ilgai užtrunka. Jiems  primenu, , kad neretai neužtenka laiko daugiau judėti ar pasivaikščioti. Tad, tarkim, kelionė nuo taško A iki B trunka 40 minučių, o važiavimas troleibusu – 20 minučių. Įveikdamas atstumą pėsčiomis, gauni 20 minučių ėjimo, kurį galima skaičiuoti kaip laiką sportui ar pasivaikščiojimui. Siūlau nusimatyti gražesnes vietas, kad būtų ne greičiau, bet smagiau eiti. Judėjimas pėstute ir dviračiu išvis yra didelė laisvė.