Sallamari Rantala (g. 1988) – Lietuvoje ir šiaurės Suomijoje gyvenanti ir kurianti vizualiųjų menų menininkė. Kūrybinėje praktikoje autorė naudoja eksperimentinio lauko tyrimą medžiagos, žinių ir prasmių rinkimui. Pagrindinį dėmesį kūriniuose menininkė sutelkia į klausimus apie tai, kaip žmonės mokosi ir geba dalintis materialios realybės žiniomis. Rantala kūriniai iš ciklo „Tarp verpetų išsekusi ugnis” buvo pristatyti Adomo Narkevičiaus kuruojamoje grupinėje parodoje „Tirštikliai”, kuri projektų erdvėje „Editorial” veikė 2021 m. lapkričio 5 – 27 d. Įsikūrę po vienu stogu su „Editorial”, dalinamės Sallamari Rantala literatūrinėmis rekomendacijomis.

A. Salminen ir T. Vaden Energy & Experience (2013) 

Šios knygos pasirodymas atvėrė man kelią mąstyti ir stebėti materialiąją tikrovę ir „mūsų“ kultūros materialiąsias akląsias zonas. Leidinio autoriai apmąsto kaip fosilijų kuras patenka į kultūrą, kaip jis virsta abstrakcijomis, o jų vartojimas tampa kažkuo neutraliu. Tai yra filosofinė knyga apie betoną, materialiąsias energijas ir kaip jos veikia patirtį. Man kaip menininkei svarbu atsižvelgti į meno kūrimo materialumą ir, pavyzdžiui, meno institucijas kaip atkreipiančias dėmesį į etinius ir įvairovės klausimus. Apskritai mes vis dar gana prastai suvokiame, ką iš tikrųjų reiškia materiali tikrovė ir kokiais materialiais dalykais remiasi žmonių ir ne žmonių gyvenimas.

Ši knyga anglų kalba nemokamai pasiekiama internetu: http://www.mcmprime.com/files/Energy-and-Experience.pdf

L. V. Maa From the greyness of forest (2021)

Pastaruoju metu mane įkvėpė L. V. Maa tekstai. Deja, mano rekomenduojamas tekstas yra vienintelis, kurį pavyko rasti išverstą į anglų kalba. Ši rašytoja yra biologė ir atlieka nykstančių rūšių žymėjimus šiaurės Suomijos pelkėse ir miškuose. Lyriškumas, mokslo ir miškų aktyvizmas šiame tekste yra puikiai sukomponuoti ir iš tiesų mane paveikė. Man autorės kalba turi kai ką nuoširdaus apie tai, kaip tikrovės ir jos patyrimo aprašymas nėra aiškus net tuomet, kai apie tai kalba gamtos mokslų profesionalai. Skaitydama rašytojos tekstus galiu galvoti apie problematiką kaip kalbėti ir suprasti „gamtą“. Tai leidžia pajusti kelių mėnesių lauko darbus aplink pelkes ir kaip tai veikia būtybę.

Šis tekstas anglų kalba nemokamai pasiekiamas internetu: https://mustarinda.fi/magazine/huoltaa-maintain/from-the-greyness-of-forests

D. Lewis-Williams Mind in the Cave (2002)

Šioje knygoje materialumas ir protas apsvarstomi ne dualiu būdu ir yra tiriami per daiktinius įrodymus naudojantis archeologiniais radiniais. Mane intriguoja kaip ši knyga aptaria sąmonę kaip kažką išsidėsčiusį istoriškai ir kaip žmogaus protas turi potencialą įvairioms savo būsenoms, tačiau mes jo naudojimą nukreipiame tik tam tikroms būsenoms. Skaitydama šią knygą bandžiau mąstyti nutoldama nuo švietimo amžiaus ir reflektuoti XXI a. sąmonę daugiausia tam, kad suvokčiau, kaip kitaip galėčiau būti su „gamta“ ar materija.

L. Malafouris How Things Shape the Mind (2013)

Kita, iš archeologinės perspektyvos žvilgsnio panaši knyga, yra L. Malafouris “How Things Shape the Mind”, kuri tiria sąmonę ir materiją kaip kažką susipainiojusius: “smegenys, kūnai ir daiktai susilieja. bendrai vienas kitą katalizuoja ir sudaro“. Šios materiją išpažįstančios knygos mane įkvepia vis giliau stebėti dažnai stagnatiškai suvokiamą materiją, rasti istorijas ir įvykius, pažymėtus formomis, spalvomis ir paviršiais.

Taip pat norėčiau paminėti du tekstų tipus, kuriuos dažnai skaitau. Dėkoju visų jų autoriams!

Kitas teksto tipas, kurį noriu paminėti ir rekomenduoti, yra „gamtos istorijos“. Dažnai regioninėse bibliotekų lentynų pakraščiuose aptinku savilaidos ar mažo tiražo knygų / lankstinukų, kuriuose jų autoriai dalinasi savo patirtimi iš gamtos. Šis neapibrėžtas žanras mane džiugina ir įkvepia. Galbūt skaitau jas su tam tikru mėgėjiškai antropologiniu požiūrių, tad gamtos kalbų konvencijos kaip romantizmai, dichotomijos, objektyvizmai ir t.t., atrodo kaip nuoširdūs mūsų santykių su gamta istorijos atspindžiai. Nepaisant to, aš atsisakau atsiriboti iki paprasto stebėtojo, veikiau manau, kad esu vienas iš tų rašytojų.

Mėgstu skaityti vietines knygas apie jų rūšis, kaip grybus, paukščius ar kerpes. Mėgaujuosi kalba, kuri viena vertus gali būti suprasta kaip labai moksliška, tačiau iš kitos pusės – kūrybiška. Kaip apibūdinti rūšių bruožus, kaip jos juda ar kokius garsus skleidžia, kaip pavadinti medį skirtingais jo gyvenimo etapais. Dauguma šių bruožų yra sunkiai perteikiami žmonių kalba, todėl net pradeda skambėti komiškai. Taip pat mėgaujuosi mokydamasi pažinti rūšis ir reiškinius.

–

Titulinė nuotrauka: Sallamari Rantala asmeninis archyvas.
Parodos nuotraukos: Ugnius Gelguda.
Tekstą iš anglų kalbos vertė: Monika Valatkaitė.