Po vaizdinio posūkio išsiplėtė pasaulinis Tinklas, įsiviešpatavo skaitmeninės technologijos ir prasidėjo medijų antropocenas. Monografijos autoriai aptaria vaizdinės kultūros raidą išryškindami svarbiausius dabarties būvio pjūvius, susijusius su medijų antropoceno iššūkiais. Pasitelkus tarpdalykinę prieigą analizuojamos vaizdų ir įvaizdžių veikmės sociokultūriniame gyvenime problemos, apimančios sąmonės individuaciją, matymo-žiūrėjimo, tapatybės ir kūrybos rakursus. Išskiriami kritiniai slenksčiai, kurie reikalauja giliau apmąstyti, kas ir kaip mus kuria, formuoja ir eksploatuoja. Pirmoje dalyje atskleidžiama, kaip postmodernusis kapitalizmas savo valion pajungia naująsias medijų technologijas ir vaizdą paverčia ideologinio valdymo įrankiu. Antroje dalyje aptariamas į postvaizdinę kultūrą orientuotas algoritminis posūkis bei klimato krizės skatinamas ontologinio posūkio pažadas. Trečioje – analizuojamos kompiuterinio matymo ir dirbtinio intelekto iškeltos dilemos apie žmogiškąjį ir mašinų kūrybiškumą. Ketvirtoje dalyje nusakoma grėsmingų matomumo galių ir estetizmo tendencijų plėtra. Penktoje diskutuojama apie meno lauko sąlytį su socialinių tinklų dinamika. Monografijoje daroma išvada, kad hipervaizdinę kultūrą vainikuoja nežmogiškasis matymas, išreiškiantis žmonijos, tapusios geologinio pobūdžio galia, būties krizę. Kritinė vaizdinės būties analizė skatina ieškoti atsakymų į klausimą – kaip keistis? Knyga gali sudominti humanitarinių ir socialinių mokslų, kultūros ir meno srities atstovus, taip pat visus besidominčius kolektyviniais vaizdiniais.