Monografijoje „Sinestezijos estetika“ siekiama išskirti pagrindinius sinestezijos estetikos aspektus ir diachroniškai tirti juos pasitelkiant universalistinę perspektyvą, sumuojant ir apibendrinant įvairiuose kraštuose jau esamus ir dabar plėtojamus sinestezijos tyrimus. Tokio pobūdžio darbų, kurie pereitų į filosofinės refleksijos lygmenį ir empirinius duomenis apžvelgtų kaip epistemologines sumas skirtinguose kontekstuose, autorės žiniomis, yra labai nedaug ir kitose šalyse. Monografijoje nauja yra tai, kad joje siekiama sinesteziją aiškinti kaip nedalomą, universalų ir būtiną procesą, aprėpiantį daugelį kultūros plotmių, iškylantį kaip estetinis jų pagrindas, kritiškai įvertinama sinestezijos fenomeno sklaida Vakaruose nuo romantizmo iki postmodernizmo, kryptingai išryškinant šios sklaidos pagrindinius konceptualius virsmus, netolydumą, probleminius mazgus, prieštaravimus ir svarbiausius skiriamuosius tipologinius kiekvieno į tyrinėjimo lauką patekusio etapo (romantizmas, simbolizmas, modernizmas, postmodernizmas) savitumus. Kryptingai, pagal konkrečius poreikius formuojamos tarpdalykinės, kompleksinės, interaktyvios ir kitos tyrinėjimo strategijos. Taip pat nuolat pasitelkiami analizei būtini duomenys ir pagalbiniai tyrimo instrumentai iš estetikos, meno filosofijos, teorinės menotyros, meno psichologijos, meninės kūrybos procesų psichologijos, fiziologijos ir kitų disciplinų.

Sinestezija šioje monografijoje „Sinestezijos estetika“ suprantama kaip pamatinis žmogiškosios sensorinės patirties reiškinys ir potenciali esminių estetikos transformacijų erdvė.