Leopoldas Surgailis – vienas ryškiausių lietuvių tapytojų, sovietmečio modernizmo klasikas, reprezentuojantis šiaurietiškai stiprią, kiek ironišką etninę tapatybę. Jo sodrių, ekspresyvių paveikslų nesumaišysi su kitų autorių darbais XX a. antros pusės Lietuvos tapybos kontekste. Tačiau išskyrus pora asmeninių parodų bukletų, keliolika reprodukuotų kūrinių, keleto straipsnių daugiau žinių apie autorių nerasime. Surgailis buvo žinomas, bet liko nepažintas. Dėl to kaltas jo kūrybos pobūdis, „įkandamas“ formos meno gurmanams, nutolęs nuo sovietinio meno standartų. Kaltas ir pats menininkas, nedėjęs pastangų savo kūrybos sklaidai, pripažinimu nesirūpinęs. Kūrė dirbtuvėje užsidaręs, daugumos darbų viešai niekada nerodė. Šis albumas yra pirmoji dailininkui skirta knyga, siekianti rekonstruoti jo kūrybos kelią, pasekti, kaip keitėsi tapyba, temos ir stilius, kada ir kur rodyti jo paveikslai, kokia buvo jų recepcija.

Būdamas tarp kolegų, studentų kalbėti apie meną Leopoldas mėgo, tačiau rašyti jam nesisekė, tekstų nepaliko. Esu dailininko marti, jo sūnaus Andriaus Surgailio žmona, bendravau su juo nuo 8 dešimtmečio vidurio. Kol buvau žalia Dailės instituto studentė, išsižiojusi klausiau maestro, subrendusi kaip menotyrininkė, ėmiau su juo diskutuoti, prieštarauti. Leopoldui tai nepatiko, jis leisdavosi į ilgus, įtaigius emocingus monologus, kuriems reikėjo klausytojų. Nenorėdama konfliktuoti, stengiausi su juo meno temomis nesiginčyti, į jo kūrybą per daug nesigilinti. Po jo mirties dirbtuvėje atradau daugybę nežinomų, nematytų paveikslų, piešinių, kilo galybė klausimų, tik nebėra kas atsako… Kūrybinę biografiją rekonstravau pasirėmusi dailininko meno palikimu ir archyvu, bendravimu su juo, šeimos narių atsiminimais, kritikos straipsniais.

Surgailis kūrė kūrybos laisvei nepalankiomis totalitarizmo sąlygomis. Tačiau sovietmetis nebuvo homogeniškas, skirtingais periodais skyrėsi ir autoriaus ieškojimai, ir oficialioji reakcija, ir viešosios opinijos vertinimai. 7 dešimtmetyje dailininkas buvo tarp tų, kurie atnaujino, modernizavo lietuvių tapybą, tad kritika jo vardą minėjo dažnai ir palankiai. Stagnacijos metais, 8-9 dešimtmetyje, Surgailis pasuko į savitą temų ir plastikos pasaulį, kuris kirtosi su sovietinio meno reikalavimais, tad dailininkas atsidūrė antrame plane, pasirodė vos keli straipsniai apie jį. Specifinį kūrybos metodą, serialumą ne tik kritika, bet ir nemažai kolegų laikė kūrybinio išsisėmimo apraiška. Atgimimo metais ir pirmąjį atkurtos nepriklausomybė: dešimtmetį Surgailio menas vėl kilo ant bangos, priskirta: seminonkonformistinei Lietuvos dailei ir „tyliajam modernizmui“, sovietinei sistemai oponavusių dailininkų kūrybai . XXI a. pradžioje naujosios dailės istorijos įtakoje vėl keitėsi požiūris, ir jo tapyba buvo įrašyta į „oficialią [sovietinio – L. L.] laikotarpio ideologiją, t. y. kultūrinį nacionalizmą“. Dailininko kūrybos interpretacija kito priklausomai nuo ideologinių, politinių, teorinių, meninių pažiūrų, stabilus išliko tik jo paveikslų estetinis, meninės kokybės vertinimas. Surgailis priklauso kūrėjams, kurie plėtoja mažai temų ir neria į meninės formos gilumas. Didžioji jo aistra buvo plastinės ekspresijos kokybė; jį tiesiog užvaldė noras sujungti meno priešybes, tapybos laisvę ir struktūrinę tvarką. Vėl ir vėl tobulino tuos pačius motyvus. Tad neišvengiamai teko susitelkti ties dailininko tapybos virtuve. Surgailis paliko didžiulį palikimą, sudarytą iš dešimčių parodose rodytų paveikslų, nedemonstruotų jų variantų ir daugybės eskizų, spalvotų piešinių. Įdomiausi, laisviausi šiame lobyne yra parodose neeksponuoti darbai, pirmą sykį pristatomi šiame albume. Knyga nušviečia sudėtingą, prieštaringą kūrėjo situaciją sovietmečiu, pastangas neiškristi iš viešojo meno lauko ir kartu išlaikyti distanciją. Surgailio kūrybos istorija yra prisitaikymo, nesusitaikymo, oficialaus įvertinimo, ignoravimo tylos ir išsilaisvinimo istorija.