Juozas Vaičkus visur ir visada buvo ryškiai matoma asmenybė, žmogus, nebijojęs ambicingų tikslų ir apie juos viešai kalbėjęs prakalbose, rašęs spaudoje. Daugelį jo keltų tikslų teatrui ir kinui galėjo įgyvendinti tik daugybė susitelkusių žmonių, valstybinės institucijos, deja, visuomenėje keltoms idėjoms dar nebuvo pasiruošusi.

Vis dėlto Vaičkus pasiekė, kad tai, kas atrodė neįtikėtina, neįmanoma, tapo tikrove Lietuvos ir JAV lietuvių kultūriniame gyvenime: tai ir nuolatinė aktorių trupė, ir pirmoji vaidybos mokykla, ir profesionaliojo teatro įsteigimas, ir pastovaus lietuvių teatro JAV spektakliai, ir, pagaliau, nors ir po jo mirties, pasikeitė įsitikinimas, kad lietuviai kiną gali ne tik importuoti iš užsienio, kaip garsių markių automobilius, bet patys jį kurti.

„Juozo Vaičkaus gyvenimas klostėsi labai nuosekliai – nuo pirmojo vaidinimo Mažeikiuose 1905-aisiais svarbiausias jo tikslas buvo puoselėti lietuvių kultūrą. Po netikėtos mirties 1935 m. balandžio 7 d., li kus gerai savaitei iki penkiasdešimtojo jubiliejaus balandžio 16-ąją, Vaičkaus gyvenimas imtas lyginti su teatro tragedija, o pats Vaičkus matytas kaip pa grindinis tragedijos herojus, protagonistas. Ir iš tiesų iki tragiškos atomazgos Vaičkaus gyvenimo istorijoje pynėsi daugybė žanrų – nuo herojinės dramos, komedijos iki tragedijos, o vieši jo veiklos vertinimai apima plačią stilių paletę – nuo susižavėjimo ir iš aukštinimo iki ironijos ir sarkastiškų patyčių, nuo spaudos oficiozų iki satyros laikraštėlių, iš lūpų į lūpas keliavusių anekdotų. Apie jį buvo daug rašoma ir skaitant net pačius nepalankiausius straipsnius akivaizdu, kad rašantieji labai stengėsi ir tobulindami savo tekstus išliejo ne vieną prakaito lašą.
Ši knyga buvo rašoma Covid-19 pandemijos metu, dėl to teko ateičiai nukelti darbą JAV archyvuose, nors kai kuriais atvejais buvo įmanoma pasiekti internete esančią informaciją. Svarbūs šioje knygoje pirmą kartą pristatyti Vaičkaus JAV „Victor“ įrašų kompanijoje įdainuotų dainų ir įskaitytų monologų, dialogų įrašai. Lietuvoje prieinama tik keletas Vaičkaus įrašų, visa kolekcija leistų pažinti ir įvertinti Vaičkų ne tik kaip dainininką ir aktorių, bet ir kaip komiškų dialogų bei monologų kūrėją.

Rašydama šią knygą norėjau kuo daugiau dėme sio skirti atsiminimų, laiškų, spaudos tekstams, per jų montažą praskleisti konkrečiais darbais ir nerealizuotomis idėjomis stebinančią asmenybę. Papasakoti istoriją apie kultūros herojų, kurio nesustabdė net pačios didžiausios kliūtys.“

Aušra Martišiūtė-Linartienė