Absurdas persmelkia žmogiškąjį buvimą ant šios žemelės. Tiek persmelkia, kad nekurie gyvenimo suvėtytieji net išdrįsta tarti: nu, visiškas absurdas. Kodėl? Nes absurdas užklausia pamatines kategorijas, kuriomis matuojame savo gyvenimo malonumą ar net prasmingumą. Tos kategorijos – gėris, grožis, tiesa. Šiuomi savo veikalu jo autorius atsiskleidžia kaip meistriškas absurdo suvaldytojas. Paradoksaliai ir kurdamas absurdiškus vaizdinius, meistraudamas absurdiškas situacijas ir idėjas, ir tuo pačiu subtiliai nurodydamas skaitytojui-stebėtojui-apžiūrėtojui, kad neturėtume bijoti nuolat užklausti tendenciją pasiduoti banalybei turinčius gėrį, grožį ir tiesą. Kartais prasmė pasirodo esanti žymiai menkesnė, nei manėme. Kartais prasme didžių, kaip mums rodos, dalykų šešėlyje lieka ironiškas šypsnis ar pakikenimas. Už primityvios piešinėlių formos į mus kreipiasi ne šiaip koks išdaigininkas ar vulgarus provokatorius, o intelektualus kinikas, verčiantis permąstyti tiek viešąją erdvę, tiek savo kuklią rimtį absurdo akivaizdoje.

Paulius Gritėnas