Roland’o Barthes’o paskutinė knyga „Camera lucida“ (1979), tebėra įtakingiausias fotografijos fenomeno aiškinimas. Galbūt tai lemia tvirtas autoriaus apsisprendimas ieškoti atsakymo į klausimą „kas yra fotografija?“ nemeluojant sau, kad ir kokia kankinanti būtų žvilgsnio į mylimų žmonių atvaizdus analizė. Įprasti tyrimo metodai čia netiko, todėl Barthes’as ėmėsi kurti naują „mokslą vienam objektui“ rizikuodamas kalbėti balsu, kurio niekas nesupras. Atmetęs kultūros ir mokslo tiesas, jis užčiuopė skirtumą tarp tik sudominančių ir iš tiesų užburiančių vaizdų. Bet tai – tik pirmas tyrimo žingsnis. Žiūrėdamas į neseniai mirusios motinos fotografijas, Barthes’as atskleidė kiekviename vaizde glūdintį laiko paradoksą, iš proto varančią įtampą tarp būties ir nebūties.

Roland Barthes (1915–1980) – vienas žymiausių XX a. prancūzų mąstytojų, kultūros, socialinio gyvenimo reiškinių kritikas ir teoretikas, kontroversiška ir produktyvi asmenybė, žinomas kaip semiologas ir vienas iš postruktūralizmo kūrėjų.

„Kaip Žiūrovą mane Fotografija domino tik dėl „jausmų“; norėjau į ją gilintis ne kaip į klausimą (temą), bet kaip į žaizdą: aš matau, aš jaučiu, todėl pastebiu, žiūriu ir mąstau.“

„Nežinomas fotografas iš Šenvjero prie Marnos buvo tiesos tarpininkas, panašiai kaip Nadaras, padaręs iš savo motinos (ar savo žmonos – niekas iš tikrųjų nežino) vieną gražiausių portretų pasaulyje: jis sukūrė perviršinę fotografiją, kuri turi daugiau nei tai, ką techninė fotografijos būtis gali pagrįstai pažadėti.“

„Man peizažų (miesto ar kaimo) fotogrfijos turi būti gyvenamos, o ne lankytinos.“