Save vadinęs lietuvių meno teoretiku, dailės istorikas, medievistas Jurgis Baltrušaitis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, tad ir šiandien jis kur kas labiau žinomas Prancūzijoje nei Lietuvoje. Baltrušaičio tekstuose persipina Kaukazo kraštų meno tyrinėjimai, fantastiškieji vaizdiniai, mįslingi regėjimai, senųjų geometrijos ir perspektyvos tekstų studijos. Tyrinėdamas istorines meno formas ir jų raidą, autorius kartu analizavo ir žmogiškąją vaizduotę bei medijų vartojimo įpročius.

Pirmą kartą lietuvių kalba išleista autoriaus knyga „Anamorfozės: iškreiptos perspektyvos” (prancūzų kalba knyga „Anamorphoses ounperspectives curieuses” išleista 1955 m., vėliau – ne kartą papildyta), kurią iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė, pristato kerinčią anamorfozės reiškinio, istoriją ir atskleidžia monstrišką perspektyvos pusę, paisančią tikslių geometrijos taisyklių ir jungiančią meną ir mokslą, dailę ir filosofiją.

Kaip knygos įžangoje pastebi vaizdo kultūros tyrinėtoja, menotyrininkė Odeta Žukauskienė: „Baltrušaitis neapsiriko sakydamas, kad anamorfozės priklauso ateities laikui, kuris tikriausiai jau atėjo. Anamorfozių tyrimai persikėlė į architektūrą ir urbanistiką, dizainą, literatūrą, kino ir naujųjų medijų teoriją, psichologiją ir kitas sritis, atskleisdami daugiaperspektyvumo ir daugialypumo principus: daugybės žiūros taškų buvimą ir požiūrio šališkumą, realybės paviršių fiktyvumą ir virtualių įsivaizduojamybės pasaulių santykį su realybe. „Tobulų technologijų sukurtos iliuzijos – taip pat anamorfozių kerai”, teigė jis. Kai anamorfinio formato objektyvai tapo plačiaekranio kino dalimi, anamorfozė įsiliejo ir į kompiuterinį daugiamačio vaizdo modeliavimą”