Davidas Lynchas vienas didžiausių šių laikų kino kūrėjų labiausiai žinomas iš serialo „Tvin Pyksas“ (1990–1991), į kino istoriją įėjęs savo siurrealistiniais filmais „Trintukagalvis“ (Eraserhead, 1977), „Žmogus dramblys“ (The Elephant Man, 1980 m.) „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986), „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001). Lyncho filmai atveria skirtingų interpretacijų galimybes, dažnai žiūrovams palieka daug nežinomųjų. Apie savo paties gyvenimą jis irgi kalba mažai, todėl autobiografinėje knygoje „Sapnų kambarys“, kurią išleido leidykla „Hubris“, o iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas, išnyra daug intriguojančių režisieriaus gyvenimo detalių ir kino kūrimo užkulisių.

Neįprastas knygos žanras

Iš dalies biografijos, iš dalies memuarų bendraautorė Kristinė McKenna ir Lynchas knygos pradžioje prisipažįsta, kad kai kam toks žanras gali pasirodyti neįprastas: „Iš pradžių vienas iš mūsų (o būtent Kristine) parašydavo knygos skyrių, naudodama įprastas biografijos rašymo priemones: tyrimus ir pokalbius su šeimos nariais, draugais, buvusiomis žmonomis, bendradarbiais, aktoriais ir prodiuseriais – iš viso daugiau nei šimtu žmonių. Tada kitas (Davidas) perskaitydavo parašytąjį skyrių, ištaisydavo klaidas ir netikslumus ir, naudodamasis svetimais prisiminimais, kad atgaivintų savuosius, kaip atsakymą rašydavo savo paties skyrių. Tai, ką jūs dabar skaitote, iš esmės yra žmogaus pokalbis su savo  biografija.“

Bandymas kurti komercinį kiną

Lyncho padėtis Holivude pati savaime yra paslaptinga. Kaip savitam, nekomerciniam režisieriui pavyko pasiekti tokios sėkmės? „Sapnų kambarys“ pateikia užuominų – pažintis su „Brooksfilms“ įkūrėju Melu Brooksu lėmė, kad „Žmogus dramblys“ tapo pirmuoju sėkmingu Lyncho filmu. Vėliau pasirodė didelio biudžeto jo režisuotas, fantastinis filmas „Kopa“ („Dune“, 1984 m.).

„Šešetą mėnesių nuolat važinėjęs į Meksiką ir atgal, kol vyko parengiamieji darbai, 1983 metų kovą Lynchas įsikūrė ten filmuoti. Dvi savaitės buvo skirtos repeticijoms, o pats filmavimas prasidėjo kovo 30 dieną. „Kopai“ buvo netaupoma – filmo biudžetas siekė 40 milijonų dolerių, tais laikais išties didelę sumą. Aktorių ansamblį ir filmavimo grupę sudarė 1 700 žmonių. Aštuoniasdešimtyje aikštelių aštuoniuose paviljonuose vienu metu dirbo keturios operatorių komandos, o natūrinės scenos buvo filmuojamos Samalajukos kopose netoli Siudad Chuareso miesto Čihuahua valstijoje. Filmuoti pradėta būtent ten, beveik 50 laipsnių karštyje, darbas tęsėsi dvi savaites, ir jam ruošiantis trijų šimtų žmonių komanda kasė smėlį, kurdama dirbtines kopas.“ Nepaisant didžiulio darbo, pagaliau įvykus filmo premjerai, beveik visos filmo recenzijos vienbalsiai tvirtino, kad filmas blogas. „Lynchas jau buvo įpusėjęs „Kopos II“ scenarijų, bet po tokių atsiliepimų apie pirmąjį filmą jo tęsinio projektas buvo nutrauktas.“

Grįžimas prie savo stiliaus filmų

Visgi gaivališkos Lyncho kūrybinės jėgos nepasisekęs filmas neprislopino ir po kelerių metų pasirodė „Mėlynasis aksomas“: „Po „Kopos“ grįžęs prie „Mėlyno aksomo“, Lynchas suprato, kad tamsos filmo scenarijuje jau pakanka, bet jam dar trūksta šviesos, kurios čia taip pat reikia, ir jis dar nėra išbaigtas. Paskutinė dėlionės detalė, kurios jam niekaip nesisekė rasti, buvo toks filmo finalas, kuris taptų viso pasakojimo kulminacija. Ir galiausiai Lynchas jį susapnavo. Lyncho sapnas vyko Dorotės Valens – „Mėlyno aksomo“ femme fatale – buto svetainėje, tarp jo detalių buvo pistoletas, įkištas į geltono švarko kišenę, ir policijos radijo stotelė. Panaudojus šiuos paprastus daiktus Lynchui pavyko užbaigti savo pasakojimą. 1985 metų liepos 24 dieną jis baigė rašyti galutinį scenarijaus variantą.“

Įsitvirtinęs būtent tokioje filmų nišoje, Lynchas pasiekė savotišką saugumą ir laisvę, jo filmuose romantiškos, siurrealistiškos, atskiestos smurtu Amerikos viziją. Meninę sėkmę jis pasiekė kurdamas transcendentinius, hipnotizuojančius kūrinius.

Įkvėpimas ir tamsinti langai

Skirtingus įvykius Lynchas prisimena savaip, nebūtinai taip, kaip jie nutiko realybėje. McKenna knygos skyriuose aprašo kaip viskas vyko, o Lynchas pateikia savo versiją. Kai ko nors neprisimena, nukrypsta į jam svarbius dalykus: medžius, Los Andželo šviesą, transcendentinę meditaciją.

Režisierius prisimena, kad, pavyzdžiui, vaikystėje, važinėdamas dviračiu po tvora aptvertus rajonus, jis žavėjosi namais, kuriuose šviesos buvo pritemdytos, berniukas nujautė, kad tuose blausiai apšviestuose namuose, vyksta kažkas negero: „Vieną vakarą mudu su broliu atsidūrėme kitame gatvės gale. Dabar naktimis viskas apšviesta, bet šeštajame dešimt- metyje mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Boisis, šviesdavo tik blausūs gatvių žibintai ir būdavo daug tamsiau. Naktis atrodydavo stebuklinga, nes viskas išnykdavo tamsoje. Taigi, mes atsidūrėme kitame gatvės gale, ir staiga iš tamsos – tai buvo visiškai neįtikėtina – išniro nuoga moteris baltutėle oda. Gal dėl to buvo kaltas apšvietimas ir ta aplinkybė, kad ji išniro iš tamsos, bet man atrodė, kad jos oda balta it pienas, o jos burna kruvina. Ji vos paėjo, atrodė prastai ir buvo visai nuoga. Nieko panašaus nebuvau matęs, ji ėjo tiesiai į mus, bet mūsų net nepastebėjo. Mano brolis pravirko. Ji atsisėdo ant šaligatvio krašto. Norėjau jai padėti, bet buvau dar per mažas ir nežinojau, ką daryti. Galbūt paklausiau jos „Ar viskas gerai? Kas nutiko?“, bet ji man nieko neatsakė. Ji buvo išsigandusi ir sumušta, bet, nepaisant to, labai graži.“

Ko tikėtis knygoje?

„Sapnų kambarys“ siūlo daugybę naujų, dar negirdėtų, žavingu, humoru prisodrintu stiliumi papasakotų istorijų, kaip, antai, susitikimą su Federico Felliniu jo mirties patale, meditaciją su Roy‘u Orbisonu, lakstymą per visą Niujorką su „Trintukagalvio“ juostomis ir t. t. Ieškantys Lyncho filmus ir kitus kūrinius apibendrinančios „prasmės“, čia jos neras, tačiau susipažins su legendinio režisieriaus darbo metodais ir aptiks raktą į savitą, ne vieną dešimtmetį kuriamą, Lyncho kūrybinę visatą.