Alexandra Bondarev: „Visą mano kūrybą sieja švelni prieiga"

2023-05-13

Artbooks.lt žurnale pradedame interviu su vertėjomis ir vertėjais ciklą, kurio pirmoji pašnekovė – Alexandra Bondarev, dalies „Artbooks.lt“ leidybos knygos „Žodžiai, žodžiai, žodžiai arba Lietuvos menininkų tekstai“ (sud. Valentinas Klimašauskas) tekstų vertėja ir daugelio „Artnews.lt“ ir „Echo Gone Wrong“ portaluose publikuotų meno kritikos tekstų vertėja, taip pat užsiimanti fotografija bei kūrybiniu rašymu.

Su Alexandra kalbamės apie vertėjos darbo džiaugsmą ir specifiką, jos santykį su tekstu, analoginę fotografiją, įkvėpimą ir kūrybinius procesus. 

Esi svarbių vertimų iš ispanų ir anglų kalbų autorė – Alejandro Zambros „Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ (2021), Anne Carson „Raudonos autobiografija“ (2021), Maríos Gainzos „Regos nervas“ (2022)). Kaip susidomėjai šia veikla?

Stambesnių grožinės literatūros knygų vertimas mano gyvenime atsirado universiteto laikų bičiulio Beno Arvydo Grigo dėka. Dar studijų laikais mėgdavome vienas kitam pasiūlyti skaitinių, tarp jų buvo ir Beno bakalauriniame darbe nagrinėta „Raudonos autobiografija“. Pati ją perskaičiau tik po poros metų, bet buvau kaipmat pakerėta. Ta knyga neregėtomis spalvomis nuspalvino mano nykias londonietiškas keliones metro ir supažindino su naujais būdais konstruoti poetinį tekstą. Tuo metu nė nebuvau vertėja, bet pamenu, kaip sykį darbe slapčiomis savo malonumui ir smalsumui patenkinti bandžiau išversti kelis posmus. Tuo metu nė nebūčiau pagalvojusi, kad vieną dieną Benas įsteigs leidyklą, aš tapsiu vertėja, ir jis pasamdys mane išversti šią mūsų abiejų labai mylimą knygą. Po jos sekė ir kiti, jau iš ispanų kalbos versti romanai – pagal išsilavinimą esu lituanistė-ispanistė. 

Laisvai samdomi darbuotojai dažnai turi galimybę nepriklausomai rinktis darbo aplinką – studijas, kavines, bibliotekas, namus – ir laiko įvairovę. Koks yra tavo darbo režimas ir aplinka? Kaip apskritai atrodo tavo veiklos procesas?

Ši laisvė – ko gero didžiausia freelancerių privilegija ir dovana. Prieš puspenktų metų pradėjau pilnu etatu dirbti laisvai samdoma vertėja ir redaktore ir nuo tada, iš esmės, visąlaik keliauju; stabtelėjusi buvau tik per pandemiją, kai pusantrų metų gyvenau Sakartvele. Sprendimas mesti paskutinįjį „ofisinį“ darbą Londone ko gero buvo geriausia, ką esu sau padariusi. Darbą galiu derinti su klajonėmis po skirtingas šalis ir žemynus, o šiltaisiais sezonais visuomet dirbu lauke. Pavasariais ir vasaromis lankant gimtinę mano biuru tampa prancūzparkis ir Merkio paupiai kaime. Darbui išnaudoju ir tranzitinį metą – laukiant skrydžių, riedant traukiniu ar važiuojant autobusu. O apsistojant kur ilgesniam laikui geriausia yra tai, kad galiu mėgautis ilgais rytais ir dirbti fragmentiškai, sudalyvauti norimuose renginiuose, ilsėtis nebūtinai sekmadieniais, o tada, kai iš tiesų norisi. Tačiau ši bene besąlygiška laisvė atneša ir daug sunkumų; labai dažnai pagaunu save kvestionuojančią savo būvio vietos pasirinkimą – juk teoriškai dabar galėčiau sėdėti kur nors Tailande ar Bolivijoj, o štai sėdžiu savo prancūzparky. Be to, dirbantieji protinį darbą labai dažnai dirba ne tik sėdėdami priešais kompiuterį, bet maždaug visąlaik – apie vertimo keblumus galvoju ir virdamasi košę, ir vakarėliuose, net sapnuose. Bet, žinoma, nevarau Dievo į medį – labai džiaugiuosi savo darbo ritmu, tad jei kas nors kada nors svarstėte pereiti prie laisvo samdymo, bet abejojat ar nedrįstat, labai raginu; galit net man parašyti, papasakosiu, padrąsinsiu.

Tetuanas, Marokas, 2022 m. spalis

Verti skirtingų meninių raiškų tekstus – grožinę literatūrą, poeziją ir kartais sunkiai konkrečių žanrų lentynose vietą randančius menininkų rašytus tekstus. Kokie yra vienų ar kitų tekstų ypatumai su jais dirbant? Kaip teksto tipas keičia vertimo procesą, žinoma, jei keičia?

Labai keičia. Romaną išversti man užtrunka maždaug metus, nes lygiagrečiai nuolatos dirbu prie smulkesnių projektų, iš kurių pragyvenu. Poezijos vertimui reikalingas laikas apskritai neapibrėžiamas – kartais tekstas pats pasirašo per porą valandų, o kartais tenka ties pavieniais žodžiais medituoti ištisas savaites. Meniniai tekstai taip pat vienas kitam nelygūs – juos verčiant dažniausiai asmeniškai bendrauju su autoriais – jie neretai būna ir mano bičiuliai, – drauge tariamės, kaip tiksliau ir sklandžiau perteikti mintis. Pastoviausias darbo procesas, ko gero, susiklosto verčiant parodų ar meno kūrinių aprašus – jų daugiausiai ir verčiu, ir nors kuratorių tekstai dažnai būna veikiau meniniai nei informaciniai, padeda tai, kad jau daug metų dirbu su tais pačiais žmonėmis ir pažįstų jų stilių. Be to, kaip pastebiu, Lietuvos meno lauko leksiką ir teksto konstravimo niuansus neretai diktuoja tam tikros tendencijos, tad ir tų tekstų vertimas jau tapęs įprastu, nereikalaujančiu galvą laužyti tiek, kiek tenka skaitant kažką visai naujo ar netikėto.

Verti knygas skirtingoms – vaikų ir suaugusiųjų – auditorijoms. Kokių skirtumų yra tarp tokių vertimų?

Iš tiesų, yra tekę versti ir net rašyti tekstus vaikams bei paaugliams. Be abejo, minties eiga tokiame procese visai kitokia. Galvoji apie tinkamesnių žodžių pasirinkimą, ne per keblią sakinių struktūrą, sakinių jungtis – stengiesi tarsi labiau „vesti“ skaitytoją, palaikyti jį skaitymo procese, viena iš kitos išplaukiančias mintis sujungti aiškiai ir nedviprasmiškai. Tačiau, atvirai sakant, šių gairių laikausi versdama ir suaugusiems. Man atrodo, labai svarbu versti skaitytojui, o ne „sau“, nepamiršti jo, mintimis pasisodinti šalia ir empatiškai drauge vis perskaityti, ko ten prirašei. Nors būna, kad originalas parašytas painiai ar įkandamas tik labai konkrečiai publikai, tokiu atveju (nebent toks ir būna užmanymas) kreipiuosi į autorius su konkrečiais klausimais ar pasiūlymais. Padeda tai, kad beveik visada prieš versdama tekstus juos ir redaguoju. O kartais tam tikri netikslumai ar „klaidos“ tokie subtilūs, kad išryškėja tik pradėjus versti.

Vilnius, Lietuva, 2023 m. balandis

Esi ne tik vertėja, todėl norėtųsi šiek tiek išsamiau sužinoti ir apie kitas tavo veiklos kryptis. Kokias ir kur jas realizuoji ar norėtum įgyvendinti?

Labai džiaugiuosi šiuo klausimu, nes tiek metų su visais daugiausiai komunikuojant tekstiniais reikalais ir verčiant aibei meninių institucijų, dauguma mane žino visų pirma kaip vertėją. Bet taip – užsiimu ir kitais dalykais. Labai didelę mano gyvenimo dalį sudaro analoginė fotografija. Išeidama iš namų greičiau pamiršiu raktus nei fotoaparatą, daug laiko praleidžiu pas bičiulius studijoje, kur pati sukuosi, ryškinuosi ir skenuoju nuotraukas. Už kelių savaičių atidarau savo pirmą parodą Tbilisyje (aut. past.: paroda jau atidaryta Tbilisio galerijoje „Fotografia“). Labai jaudinuosi ir džiaugiuosi, kad pagaliau reikalai įsibėgėja – jau gerus metus draugams vis sakau, kad noriu diversifikuoti savo veiklas ir pajamas ir truputį praplėsti savo statusą. Kūryba man labai svarbi, ir tik dabar, pradėjus jai skirti daugiau laiko, pajutau, kaip stipriai man jos trūko. Dar rašau eilėraščius lietuvių ir anglų kalbomis, šiam – dar kol kas tik – hobiui sąmoningai laiko neskiriu, kai ištinka, tai ištinka. Bet tekstų prisikaupę, kol kas jais dalinuosi tik soc. tinkluose, bet jaučiu, kad artėja metas ir čia pradėti veikti kryptingiau. 

Ar savo fotografijas sietum su norimų papasakoti istorijų vertimu į vaizdų kalbą? Ar tai impulsyviai kuriami vaizdai? Kokios temos tave domina fotografijoje, ar jos artimos tavo poezijai?

Tikrai taip – fotografija man visų pirma yra būdas pasakoti istorijas. Tiesą sakant, daugiausiai fotografuoti pradėjau tada, kai lioviausi rašyti dienoraštį – iš pradžių tai buvo tarsi būdas užfiksuoti dalykus, kurių labai nenoriu pamiršti. Pradėjau fotografuoti viską – net ir mažas kitiems galbūt neįdomias detales, mano galva viena ar kita prasme įkūnijančias to momento esmę. O analoginė fotografija ir jos procesai man apskritai siejasi su ypatingu, sąmoningu matymu, įgalinančiu tiek didesnį tave supančių ir tau nutinkančių dalykų vertinimą bei jų nelaikymą duotybe, tiek meditatyvesnį išbuvimą su tais momentais, padedantį jiems giliau įsirėžti į atmintį. Todėl tai – ir impulsyviai, ir labai sąmoningai kuriami vaizdai, t. y. nuotraukų neplanuoju ir „nestage’inu“, stengiuosi dokumentuoti gryną gyvenimą, bet stebiu jį dėmesingai, kadrų išlaukiu. Dėl to labai smagu fotografuoti draugus ir šeimą – pažįstant jų manieras galima nuspėti, kada reikės paspausti užrakto mygtuką. Emocijos, tarpusavio santykiai, lemiamu momentu užfiksuota akimirka pasakoja istorijas – tiek vaizduojamų žmonių, tiek mano pačios – kaip juos reginčios ir patiriančios. Mane domina humanistine prieiga grįsta dokumentika, antropologinis požiūris į situacijas, kasdienybės grožis ir turtingumas. Daug fotografuoju keliaudama, tuomet telkiuosi į kultūrinius, laiko ženklus (ar jų stygių – labai mėgstu „belaikius“ kadrus), paprastų žmonių kasdienybę ir ritualus, mano galva, atskleidžiančius atitinkamo krašto spalvas daug ryškiau nei įspūdingi pastatai bei kraštovaizdžiai. Juokinga, kad sakau „spalvas“ – fotografuoju tik nespalvotai. Užtrukau suprasti, kad pro objektyvą žvelgiu nespalvotai – visų pirma matau kompoziciją, šviesotamsą, situacijas. 

Mano poezijoje konkrečių „veikėjų“ mažiau – eilėraščiai man nutinka netikėtai, gimsta iš visiškai asmeninių, kartais net išgalvotų patirčių. Tačiau visą mano kūrybą sieja ta švelni prieiga – prie vaizdo, prie žodžio, ir prie juos patirsiančio žmogaus. Jei kažkuo dalinuosi, man labai svarbu, kad tie darbai kalbėtų skaitytojui / žiūrovui, kad leistų pajusti kažką universalaus. 

Madridas, Ispanija, 2022 m. lapkritis

Ką iš vertimo praktikos atsineši į savo kūrybą?

Visų pirma, tikriausiai, tikslumą. Juokinga, bet norėjau studijuoti matematiką – buvau jai labai gabi, vykdavau į olimpiadas, mokiausi sustiprintoje klasėje. Apsigalvojau paskutiniais dvyliktos klasės mėnesiais – meilė literatūrai pranoko visa kita ir įstojau į filologiją, kur netikėtai atradau lingvistiką – tiksliųjų ir humanitarinių mokslų sintezę, sujungusią mano aistrą tikslumui ir jausmu grįstai kalbai. Kruopštumas ir loginis mąstymas labai padeda verčiant, tekstą konstruoju ne visai „iš pajautos“ (nors ji irgi svarbi), daug dėmesio skiriu struktūrai, loginėms sąsajoms, galop ir taisyklėms. Ši prieiga persikelia ir į kūrybinius procesus – nors eilėraščiai užgimsta vedini jausminio impulso, paskui juos valandų valandas gludinu, mintyse deklamuoju, tobulinu ritmą pridėdama ar išimdama skiemenų, lyginu tuzinus variantų, kuriuose skirtingai perkeltos eilutės ir panašiai. Universitete turėjau literatūros įvado kursą, dėstomą prof. Pauliaus Subačiaus; vieni jo per pačią pirmą paskaitą pasakyti žodžiai man įstrigo visam gyvenimui – kad tekstas, o ypač poetinis tekstas, turi būti kaip pėdkelnės: jei išimsi vieną vienintelę detalę, viskas plyš, sugrius. Kitaip tariant, tokiame tekste neturi būti nieko nereikalingo, jei kažką gali išimti ir tekstas tebeveiks – išimk. Taip savo eilėraščius-pėdkelnes stengiuosi kurpti ir aš. Be to, kadangi dirbdama daug skaitau, nuolatos plečiasi žodynas, lavėja kalbinė pajauta, šią įtaką taip pat jaučiu, mokausi iš kitų. O tikslumas man svarbus ir fotografijoje – stebiu ir stengiuosi ne tik pajausti, bet ir apgalvoti.

Tbilisis, Sakartvelas, 2023 m. gegužė

Ką darai, jei dingsta įkvėpimas ar apima tingulys?

Su tinguliu susiduriu retai, visuomet buvau gana darbšti, tačiau tai kartais kiša koją – net nelabai moku tinginiauti, dažniausiai ilsiuosi aktyviai ir taip „iš esmės“ pailsėti pavyksta labai retai. Darboholizmas, kaip žinia, rimta liga. O štai įkvėpimo bangos mano gyvenime labai audringos – tai užplūsta, tai vėl nuslūgsta. Baisiai sunkiai tvarkausi su nuoboduliu, man turbūt nieko nėra blogiau, tad vos pajutusi įkvėpimo stygių griebiuosi patikrintų metodų – paradoksalu, bet tai – pokalbiai su mane įkvepiančiais žmonėmis arba laikas vienumoje, geriausia gamtoje. Tikiu, kad „bagažo“ nuoboduliui slopinti per akis turime savo viduje – užtenka sąmoningai paprocessinti, pabūti su tuo, kas yra nutikę. Dėl to labai daug laiko praleidžiu retrospektyviai svajodama; nostalgija – mano antras vardas. Labai padeda ir aplinkos pakeitimas, nauji dirgikliai, nauji pojūčiai, gal todėl taip daug judu. Na, žinoma, ir skaitymas. Esu užsiprenumeravusi kelis poezijos naujienlaiškius, o ir pusė mano instagramo – eilėraščiai. Su jais stengiuosi užmigti ir pabusti.

Pokalbį parengė: Aistė Žurauskaitė
Fotografijos: asmeninis Alexandros Bondarev archyvas
Titulinė nuotrauka: Paulius Zavadskis

0
0 item
Uždaryti
My Cart
Krepšelis tuščias