Kokį Lietuvos Respublikos (1918–1940) visuomenės portretą kūrė tarpukario menininkai? Kokias nepatogias socialines problemas jie fiksavo kūriniuose? Kaip reikšmingų permainų akivaizdoje kito žmonių socialinė kasdienybė ir jos patirtys? Į šiuos klausimus ir ligi šiol neišsamiai tyrinėtą socialinės kritikos reiškinį tarpukario Lietuvoje siūlo pažvelgti šis tarpdalykinis leidinys.

Pagrindinis dėmesys skiriamas XX a. 3–4 deš. iškilusių ir brendusių Lietuvos menininkų kūrybiniam palikimui. Daugumai jų vis didesnę reikšmę įgavo istorinio laiko ir kasdienybės apmąstymai, o kai kurie savo kūryboje ėmėsi gana atvirai kalbėti apie nepatogias to meto socialines problemas: nedarbą, skurdą, socialinę ir lyčių nelygybę, atskirtį, visuomenės „moralinį“ nuosmukį ir kt.

Leidinio autorių – istoriko dr. Norberto Černiausko, menotyrininkės Gabrielės Radzevičiūtės, literatūrologės dr. Viktorijos Šeinos ir istoriko dr. Mariaus Ėmužio – straipsniai siūlo išsamiau pažvelgti į dar vis nepakankamai tyrinėto socialinės kritikos reiškinio daugialypumą Lietuvos meno, kultūros, socialinės kasdienybės ir politinės istorijos kontekste.

Visą leidinio audinį sujungia vizualinė ir dokumentinė medžiaga, surinkta bendradarbiaujant su 11 Lietuvos muziejų ir kitomis meno institucijomis, bibliotekomis, archyvais ir dailininkų šeimomis.