„Artnews.lt” skaitmeninis žurnalas daugiau nei penkiolika metų reflektuoja ir skleidžia Lietuvos šiuolaikinio vizualaus meno sroves, bendradarbiaujant su plačiu būriu meno kritikų ir rašytojų. Šiemet vyriausios redaktorės Vaidos Stepanovaitės vedamą žurnalą papildys redakcinė komanda, leisianti akyliau apžvelgti konkrečių Lietuvos regionų šiuolaikinio meno vyksmus. 

Pristatome naują Lietuvos regionų redakcijos narę Albertą Vengrytę, kuri nušvies Šiaulių regioną. Šia proga mūsų žurnalo skaitytojams Alberta parengė savo rekomenduojamos literatūros sąrašą, kuriuo ir dalinamės:

Mathias Enard „Kompasas“

Mathias Enard – man yra grožinio teksto Dievas… Gylis, į kurį knyga panardina nuo pirmųjų spaudos ženklų, o vėliau su, regis, tokiu lengvabūdišku atsainumu iš jo ištraukia ironijos ar sarkazmo vaizdiniais, ir vėl panardina, ir vėl ištraukia – ir visa tai neprimena murkdymosi, net priešingai, – gan retas malonumas. Tai neįtikėtino išsilavinimo rašytojo reikalaujantis romanas, kuriame vientisa bemiegės nakties elegija išsilieja meile tarpkultūriškumui, muzikai, mokslui ir Moteriai. „Kompasas“ rodo knygos pasakojimo Rytų kryptimi, tačiau nuolat švytuoja į Vakarus, buvusios imperijos sostinę Vieną, kur prisiminimų ir iš naujo iškylančių jausmų kankinamas muzikologas Francas Riteris su mokslininkui būdingu minties skaidrumu, tačiau ir įsimylėjėlio polėkiu permąsto ne tik savo asmeninę kelionę į artimuosius Rytus, tačiau ir skirtingų kultūrų – šalių bei žmonių –  tarpusavio ryšius.  Nemigos ir neaiškios ligos kamuojamas Francas, lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus, ypatingų patirčių nuženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, jo sapniškoje sąmonėje įsišaknijusius, didžiausią įtaką padariusius XIX–XX a. rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. „Kompasas“ – neįtikėtinai sodrus ir intelektualiai išjaustas romanas, kurį, žinau, atsiversiu dar ne kartą. 

Gilbert Simondon “Individuation in Light of Notions of Form and Information“

Nuo termodinamikos ir geštalto teorijos iki kibernetikos – Gilberto Simondon’o daugialypis filosofinis ir mokslinis tyrimas pranoksta savo laiką ir paskatina stulbinamą istorinių metodų, skirtų užduoti esminius klausimus apie individo sampratą, pakartotinį įvertinimą ir kvestionavimą. Šis novatoriškas filosofinės teorijos kūrinys į anglų kalbą išverstas tik 2020 m. pabaigoje, praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po jo paskelbimo Prancūzijoje. Garsiąsias ontogenezės (individuacijos) ir ciklinės vaizduotės teorijas mąstytojas suformavo savo 1958 m daktaro disertacijose (jas parašė dvi vienu metu) bei 1965-1966 m. Paryžiaus (Sorbonos) universitete skaitytų paskaitų metu, kaip Aristotelškojo hilomorfizmo, teigiančio iš pasyvios, intertiškos materijos ir aktyvios formos sudarytą daiktą, kritiką. 

G. Simondon’o individuacija tampa kokybiniu perėjimu prie skirtingos prigimties individų tapsmo palyginamumo, kuriam išrandamas analoginio paradigmatizmo metodas: analizuojant ne sau tapačią būtį, o būties tapsmą arba genezę, siekiama paaiškinti, kaip būtis atsiskiria pati nuo savęs ir pereina į kitą faze. Kitas svarbus G. Simondon’o ontogenezės teorijos aspektas – iki-individualios bei tapsmo-individu būsenų orientacija linijiniame laike. Ontogenezės išeities tašku tampant ne individui, o jo tapsmo procesui, vientisa individo tapatybė suvokiama vien kaip sąlyginis individuacijos rezultatas, laikinas šio proceso pertrūkis, o tai leidžia pastebėti sąsajų tarp Simondon’o tampančio individo ir performatyviai steigiamos tapatybės, kuri ne ekspresyviai perteikia sau imanentiškas, „išankstines“ charakteristikas ar vidujybes, tačiau yra sukuriama ir kinta socio-kultūrinės tikrovės steigties aktų metu. Šis veikalas padarė didžiulę įtaką mano akademiniams tyrimams ir leido sukurti naują dailėtyrinį performatyviųjų praktikų vertinimo instrumentarijų. Trumpai tariant, mano „knyga-biblija”. 

„Apie Tikrovę“, sud. Kristupas Sabolius

Kristupo Saboliaus sudaryta filosofinių tekstų rinktinė kviečia apmąstyti tikrovę kaip nevienalytę ir ne savaime suprantamą, tačiau kaip keliančią daugybę klausimų. Tikrovė ir realybė skiriasi…  Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę? Knyga kuria polilogą tarp skirtingų filosofijos tradicijų, reflektuojančių tikrovės klausimą. Bene didžiausią įspūdi man padarė pirmojoje knygos dalyje „Tikrovė ir būtis“ publikuojami Grahamo Harmano ir Maurizio Ferrario tekstai „Prieš ontotaksonomiją“ ir „Tinklo metafizika“, taip pat Pietro Montani „Vaizduotės realybė. Techninis kūrybingumas ir kalba“, nagrinėjantis tikrovės ir vaizduotės sąsajas. Knyga – gana nuosekli, tačiau ir daugiabriaunė tikrovės studija, atverianti daugybę jaudinančių jos suvokimo galimybių, aktualių taip pat ir mąstant apie šiuolaikinį meną, kaip tikrovės raišką ir refleksiją.

Ayn Rand „Šaltinis“ 

Kaip ir Mathias Enard „Kompasas“, šis romanas pavergia teksto gyliu ir literatūriniu meistriškumu. Pagrindinis romano herojus, H. Rorkas, nepalaužiamas architektūros genijus, labiau už viską vertinantis savo profesiją ir jos kokybę, nė už ką neatsisakantis savo idealų jam nepalankioje kultūrinėje aplinkoje. Tačiau knyga stebina ne tik puikiu protagonistu, bet ir be galo įtaigiais kitų veikėjų portretais. Vienas jų – tikra Rorko priešingybė, intrigantas ir prisitaikėlis, įtakingas architektūros kritikas Elswortas Tuhis. Tai lėta ir be galo prasminga istorija apie nepaliaujamą profesinio ir asmeninio idealo siekį, nusivylimą ir jo kainą, beje – taip pat ir nuostabi meilės, kuriai kelią pastoja šlovės, galios ir pinigų klausimai, istorija. Romanas atskleidžia ne tik veikėjų, tačiau ir bendrąsias savo laiko kultūros bei architektūros menoproblemas, kurios – stebėtinai aktualios ir šiandien (galbūt – net amžinos). Rekomenduoju visiems Kūrėjams!

Marie-Laure Ryan “Narrative as Virtual Reality: Immersion and Interactivity in Literature and Electronic Media“

Ar esama reikšminio skirtumo tarp įsitraukimo į kompiuterinį žaidimą bei į knygą ar filmą? Kokios yra naujos vis sparčiau besiplėtojančių technologijų, tokių kaip, pavyzdžiui, virtuali ar papildyta realybė, siūlomos reprezentacijos galimybės? Kaip knygoje „Naratyvas kaip virtuali realybė: įtrauktis ir interaktyvumas literatūroje ir elektroninėse medijose” parodo Šveicarijos-JAV teoretikė Marie-Laure Ryan, naujų, interaktyvių technologijų keliami klausimai turi savo pirmtakus ir atgarsius ikielektroninėse literatūros ir meno tradicijose. Polemizuodama su XX a. pab. paplitusiu teoriniu požiūriu, teigiančiu, jog medializuotos kultūrinės patirties sukeliamas potraukis savi–referentiškoms simuliacijoms pasireiškia blėstančiu bet kokio originalo poreikiu, autorė sugretina idiosinkratiškus „naujojo tipo“ XX a. pab. techno–simulkiarus (pirmavaizdžio neturinčias medialias kopijas) su Aristotelio Poetikoje išplėtota imitacijos, kaip „universalaus malonumo“, kylančio iš vaizdinių ir objektų, esančių tiksliomis originalo kopijomis, atpažinimo, koncepcija. Man šis požiūris buvo be galo aktualus skaitmeninio bei virtualaus performanso tyrimų kontekste.  Taigi, priartėdama prie virtualios realybės kaip visuminės meno metaforos, knyga taiko panardinimo ir interaktyvumo sąvokas, kad plėtotų skaitymo fenomenologiją – pavyksta puikiai. 

Adrin George, “The Curator’s Handbook”

Knygoje autorius atskleidžia kuravimo istoriją nuo XVII amžiaus pradžios ir nubrėžia kuratoriaus, kaip saugotojo, vertėjo, auklėtojo, pagalbininko ir organizatoriaus, vaidmenis šiandien – nuo parodos koncepcijos iki sutarčių ir paskolų prašymų, biudžetų ir tvarkaraščių, parodų katalogų ir interpretacijų, medžiagų, galerijos erdvių projektavimo, darbo su meninikais ir skolintojais, privačių peržiūrų organizavimo, parodų dokumentavimo ir recenzavimo… Įžymūs tarptautiniai muziejų direktoriai ir kuratoriai knygoje suteikia naudingų patarimų kiekvienam pradedančiam kuratoriui. Ieškote kuravimo „vadovėlio”? Štai jis.

Johan Huizinga, „Homo ludens. Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą” 

XIX a. pab. – XX a. pr. Nyderlandų istoriko ir filosofo Johano Huizingos knygoje analizuojama žmogiškoji kultūra ir daroma prielaida, kad pirminis, svarbiausias šios kultūros klestėjimo elementas yra žaidimas. „Homo ludens<…>“ mėgindamas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą autorius postuluoja žaidimą kaip svarbiausią klestinčios visuomenės veiklą. Jis išskiria penkis žaidimo bruožus: žaidimas vyksta laisva valia; žaidimas „nėra „kasdienis” arba „tikras” gyvenimas; žaidimas vyksta tam tikroje vietoje tam tikru laiku, t. y. turi griežtai apibrėžtus laiko ir vietos ribas; žaidimas nustato ir sukuria tam tikrą tvarką, jo taisyklėmis neabejojama, jos neginčijamos ir privalomos visiems; žaidimas nesusijęs su jokia materialia veikla, iš kurios uždirbamas pelnas. Pasitelkdamas tarpkultūrinius pavyzdžius iš humanitarinių mokslų, verslo ir politikos knygoje Huizinga tyrinėja žaidimą ir visus jo pavidalus – kaip jis susijęs su kalba, teise, karais, žiniomis, poezija, mitais, filosofija, menu ir daugybe kitų dalykų. Kiek netikėtai atradau šį veikalą tyrinėdama skirtingas performatyvumo sampratas. Įsiterpdama tarp kultūros teorijos ir antropologijos – knyga atveria glaimybes skirtingus žaidybiškumo sampratos suvokimus taikyti įvairiose šiuolaikinės kultūros tyrimų srityse. 

– 

Alberta Vengrytė –  šiuolaikinio meno istorikė (jos tyrimų sritis – performatyvumas šiuolaikiniame mene, Lietuvos performanso menas, menas skaitmeninėse ir virtualiose erdvėse, dailėtyros tyrimų metodologijos), nepriklausoma meno kritikė (nuo 2014 m.), kultūros projektų kuratorė ir koordinatorė. Už dailės kritikos veiklą daugumoje Lietuvos kultūros ir meno leidinių 2022 m. autorei suteiktas meno kūrėjo statusas. Šiuo metu Alberta dirba Lietuvos dailininkų sąjungos bei VšĮ “Dailininkų sąjungos fondas” projektų vadove, kuruoja LDS projektų erdvę ir tęsia anksčiau pradėtus tyrimus. Su Artnews.lt ir echogonewrong.com Alberta bendradarbiauja jau devynerius metus, žurnaluose nuolat publikavo interviu su šiuolaikinio meno kūrėjais, parodų recenzijas, 2019-iais ji dirbo Artbooks.lt knygyno koordinatore.  

–

Paskaityti Albertos Vengrytės tekstus galite Artnews.lt portale.