Akademinėje terpėje dominuoja požiūris, jog ideologija „pasibaigė“ sulig Sovietų Sąjungos griūtimi, o vaizduojamojo meno sistema ir konkrečiai dailės kritika perėjo į „laisvą neideologinį“ būvį. Šioje monografijoje laikomasi minties, jog nuo vienos ideologijos pereita prie kitos ideologijos. Taigi, monografijos tikslas yra aptarti Lietuvos antrosios nepriklausomybės dailės kritiką, kaip (tam tikru metu) dominuojančios ideologijos išraišką. Tai daroma remiantis istorinio/dialektinio materializmo, o platesne prasme – kritinės teorijos, tradicija. Suliejant dailės kritiką su politinėmis struktūromis ir jų lūžiuose įsikūnijusia ideologija, ryškėja ne tik vietinės antrosios nepriklausomybės, tačiau ir paskutinių kelių dešimtmečių globalios (šiuolaikinio) meno sistemos ideologinė bazė. Paprastai, ideologijos skirstomos į konservatizmo, liberaliąją ir kairiąją/socialistinę (politines ir filosofines) ideologijas. Monografijoje parodoma, kad nepaisant politinių lūžių XX amžiuje – tiek sovietinės okupacijos, tiek ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo – dominuojanti lietuvių dailės kritikos, taip pat dailėtyros (kvazi)ideologinė gija buvo ir tebėra konservatyvi.