Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios Vilniaus architektūra varijuoja nuo moderniosios iki aukštųjų technologijų ir atspindi architektūrinių tendencijų ir politinės situacijos kaitą, kuri vyko mieste šiuo laikotapiu.
Dvidešimtojo amžiaus saulėlydyje elegantiškas centrinės Europos secesijos stilius vis dar buvo populiarus. Vėliau architektūra vystėsi į 1920-ųjų ir 1930-ųjų tarpukario modernizmą, o po Antrojo pasaulinio karo persimetė į kontraversišką sovietų primestą neoklasicizmą. Kai penktojo dešimtmečio viduryje „totalitarinė“ architektūra buvo oficialiai pasmerkta, suklestėjo, ypač dėl augančios miesto gyventojų populiacijos statomuose naujuose gyvenamuosiuose rajonuose, pokario modernizmas. Sovietmečio pabaigoje miesto centre išdygo daugybė vėlyvojo modernizmo stiliaus visuomeninių pastatų.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, kartu su ekonominiais ir visuomeniniais pokyčiais, Vilnius patyrė urbanizacijos bangą. Vėl buvo pradėti statyti nuosavi gyvenamieji namai, pripildydami miesto erdvę, o įspūdingas plieno ir stiklo miesto centras įsikūrė dešiniajame Neries krante.
Sudarytojos: Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė
Tekstai: Marija Drėmaitė, Tomas Grunskis, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė
Vertimas: Saskia Drude
Leidėjas: Dom Publishers
Leidimo metai: 2015
Puslapių skaičius: 250
Viršeliai: minkšti
Kalba: vokiečių
