„Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybą, ypač ankstyvąją, galima būtų apibūdinti liminalumo ir schizmogenezės sąvokomis, nes menininkai formavosi ir debiutavo XX a. 9-10-ojo dešimtmečių sandūros Vilniuje – „mitiniame” ir „mistiniame” Lietuvai ideologinių, vertybinių pervartų, kraštutinumų, pasaulėžiūros skilimo, sovietinės imperijos skeldėjimo ir griūties erdvėlaikyje, kurį galima pavadinti ir vienu esminių lietuviškos tapatybės virsmų slenksčiu. Schizmogenezė buvo būdinga anam laikui, sakykime, apytikriai apimančiam 1988-1995 metus, suteikė to meto naujiems menams „skilimo”, prieštaravimo, paradoksalumo bruožų, suformavo naujas (?) tikrovės ir meno susiliejimo mitologemas. Be to, patį Stanikų – moters ir vyro, keramikės ir ekonomisto – duetą irgi sąlygiškai galima vadinti schizmogeneziniu, susidvigubinusiu tapatumu, kurio abi dalys yra ir savarankiškos, ir kartu reprezentuoja tapatumo „vienį”.

Kęstutis Šapoka