XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje į lietuvių tapybą atėjo grupė jaunų tapytojų, kartu 1976 metais baigusių studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute (toliau – Dailės institutas) ir turėjusių ambicijų rengti bendras parodas bei angažuotis radikalesnei opozicijai tuometinės tapybos raidai. Tai vadinamoji „penkiukė“ – Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys ir Romanas Vilkauskas. Knyga sumanyta kaip Penketo gyvavimo laikotarpio ir bendros veiklos (nuo studijų pradžios iki 1986 m. parodos) rašytinis ir vaizdinis „dokumentas“, suvokiant, kad toks dokumentas nebus nuosekli grupės istorijos rekonstrukcija.