Knygoje išsamiai pristatoma Algio Skačkausko ( 1955 -2009) tapyba. Į Lietuvos dailės sceną Algis Skačkauskas (1955-2009) įžengė paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje – reikšmingų istorinių permainų fone. Vidurio ir Rytų Europos mastu vyko komunistinės sistemos griūtis, socialinio išsivadavimo sąjūdis, demokratinės visuomenės formavimosi pradžia. Dailėje stiprėjo neoekspresionizmui artimos stilistinės raiškos tendencijos.

Žvelgiant į Skačkausko kūrybos visumą, į akis krenta itin savita, fantastine vaizduote pagrįsta paveikslų ikonografija. Jos pamatas – įvairūs šaltiniai: istorinė atmintis, literatūra, mitologija, pagoniški ir krikščioniški įvaizdžiai, klasikinės ir modernistinės dailės išmanymas. Fantastiniai siužetai, keisti ritualiniai veiksmai, paslaptingos ženklų ir gestų sugestijos, egzotika, butaforija, seksualinės kanotacijos, erotinės fantazijos Skačkausko paveiksluose iki šiol elektrina kūrinių suvokėjų vaizduotę, o tapyba keri savo laukiniu, drastišku koloritu, potėpio šėlsmu, spalvų orgija.

Skačkausko kūryba siejama su postmodernistinių idėjų (apropriacijos strategijos, išplėtotas siužetiškumas, prasmės ambivalentiškumas, kičo elementai) ir neoekspresionistinės kūrybos sampratos įtvirtinimu 9 ir 10 dešimtmečių sandūros Lietuvos dailėje. Nepriklausomybės laikotarpiu dailininkas toliau tęsė savo anksčiau pasirinktą meninę strategiją, liko ištikimas modernistinės dailės vertybėms – tapybiškumui, vaizdo ir tapybos grožiui, paveikslo nuotaikai.